KRAŠTO APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOS
26
BUVOME , ESAME , BŪSIME !
Atkelta iš 25 psl .
Mobilizacijos atveju Kartenos šaulių būriui turėjo vadovauti j . psk . Stasys Brazdenkis , jo pavaduotojai būtų buvę eiliniai Kostas Zajančkauskas ir Jonas Rimkus . 1940 m . būryje buvo 44 šauliai , kurie karo atveju turėjo likti vietoje . Šauliai turėjo 2 kulkosvaidžius 49 šautuvus ir 12 tūkst . šovinių bei 3 pistoletus ir 75 šovinius jiems .
„ Suveikė tik vienas iš elementų – šaulių-partizanų
pasipriešinimas , nes reguliariosios pa jėgos buvo nukenksmintos politinėmis priemonėmis , o sąjungininkų neatsirado ir atsirasti buvusioje geopolitinėje padė tyje nelabai galėjo , be to 1940 m . Lie tuvos valstybė , skirtingai nei Suomija , Norvegija ar kitos šalys , nepradėjo gin kluoto pasipriešinimo . Jei tauta bei vals tybė iš visų jėgų nekariauja tai ir karinių sąjungininkų tiesiog a priori negali būti .
Dvi partizaninio veikimo schemos
Priešo puolimo iš vakarų atveju pasiekus I gynybinę ribą ( Dubysos upę ), šaulių-partizanų vadovaujami iš vietos gyventojų susiformavę būriai turėjo pereiti prie teritorinio pasipriešinimo priešo užimtoje teritorijoje 4 . Iš esmės tai partizaniniai veiksmai , kuriems tarpukariu Lietuvoje buvo skiriamas išskirtinis dėmesys . Čia tenka pabrėžti , jog buvo remiamasi sava 1918 – 1923 m . patirtimi , analizuoti istoriniai atvejai , bei teorinės koncepcijos , atidžiai stebėtos tarpukario kitų šalių patirtys .
Būtina pabrėžti , kad partizaninis veikimas turi dvi sampratas : 1 ) tai judėjimas , dažnai kylantis spontaniškai reflektuojant į situaciją , kurios dalyviai turi aiškias politinę programą ; 2 ) planingi ir koordinuoti karinių pajėgų inspiruoti veiksmai : a ) priešo užnugaryje veikia specialiai ten pasiųsti ( reidas , desantas ) iš reguliariųjų pajėgų karių-savanorių suformuoti vienetai ; b ) susiburia ir veikia priešo užnugaryje tikslingai ar atsitiktinai likę kariai / šauliai į savo būrius kooptuojantys naujus kovotojus iš vietinių civilių gyventojų tarpo . Ir tai gali būti permaininga . Tarkim spontanišką judėjimą ( pvz . Šaulių sąjunga 1919 m .) galima apjungti ir pradėti koordinuoti valstybiniu mastu . Vienu metu gali veikti ir reguliarūs vienetai pasiųsti vykdyti kovines užduotis į priešo užnugarį ir ten nuolatos veikiantys partizanų būriai , ir t . t . Visais atvejais svarbiausia motyvuoti kovotojai , sumanūs jų vadai ir plati vietos gyventojų parama bei palaikymas . Apibendrintai – visuomenės valia priešintis .
Birželio sukilime veikė ir teritoriniai , ir reguliarieji vienetai
Teritorinės gynybos – apsaugos pobūdis ir tęstinumas priklauso nuo priešo veiksmų ir savųjų pajėgų gebėjimo atsilaikyti . Tarpukariu jų funkcijų spektras buvo platus ir apėmė ne tik fizinę objektų apsaugą , bet ir kovą su šnipinėjimu , priešo dezinformacija , gandais , panikos skleidimu ir t . t . Be to , apsaugos vienetai visada turėjo būti pasiruošę pereiti į pasipriešinimą bei atvirkščiai , pasipriešinimą vykdę būriai , sugrįžus savosioms reguliarioms pajėgoms , turi pradėti apsaugą ( pvz . 1941 m . birželio sukilimas ) taip likviduojant užsilikusius priešo karius , užtikrinant visuomenės saugumą bei objektų apsaugą ir atpalaiduojant reguliariųjų vienetų karius nuo savojo užnugario apsaugos funkcijų .
1941 m . birželio sukilimo metu ( kuriame aktyviai dalyvavo apie 16 – 20 tūkst . žmonių ( apie 400 būrių ), o pagrindas buvo šauliai ) buvo realizuota tarpukario koncepcija , kai teritoriniai vienetai veikia ne vieni , bet greta reguliariųjų vienetų , remdami juos . Tik 1941 m . veikė jau ne Lietuvos reguliarieji kariniai vienetai , bet Vokietijos . Tačiau šauliaipartizanai didele dalimi pirmame etape vykdė dar tarpukariu jiems formuotas užduotis . Taigi koncepcijos veikė net de jure nelikus valstybės ir kariuomenės .
Karas po karo : partizanų rėmėjai turi pasiruošti represijoms
1944 – 1953 m . partizanai jau susidūrė su tarpukariu nenumatytais iššūkiais – savų reguliariųjų pajėgų nebuvo , o sovietai pradėjo kovoti ne tik prieš partizanus , bet ir prieš jų veikimą užtikrinantį pagrindą – vietos bendruomenes ( kolektyvizaciją sunaikino ekonominį potencialą remti kovotojus , o deportacijos , represijos ir diversijos sugriovė pasitikėjimą tarp bendruomenių ir kovotojų ). Taigi sovietai prieš partizanus pritaikė sisteminį ir netiesioginį veikimą ir vis tiek užtruko ne vienerius metus , kol palaužė ginkluotą pasipriešinimą , bet tuo pačiu masinėmis represijomis visuomenėje pasėjo ilgalaikį nepasitikėjimą , baimę bei neapykantą buvusiam okupaciniam rėžimui .
Galima daryti prielaidą , kad be plataus masto represinių metodų taikymo prieš partizanus palaikančias civilių bendruomenes , nuslopinti partizaninį pasipriešinimą tik kariniais metodais galimybių nėra . Kiti keliai : arba dialogas su partizanais , arba atsitraukimas . Tai itin svarbus aspektas – renkantis teritorinio pasipriešinimo ( partizaninio veikimo ) koncepciją būtina įsivertinti ir visuomenei pasiruošti karo atveju susidurti su brutaliomis okupacinio rėžimo represijomis siekiant sunaikinti kovotojų-partizanų rėmėjus , įbauginti ir atgrasinti palaikančiuosius .
Tai tik labai glausta tarpukario Lietuvos ginkluotos gynybos ( remiantis planu „ V “, nes jo dokumentai pilnai išliko , o „ R “ plano dauguma sunaikinti ) koncepcija , kuri rėmėsi 3 elementais : 1 ) reguliarioji kariuomenė ; 2 ) šaulių-partizanų teritorinė gynyba ; 3 ) sąjungininkų parama : planavimo pristatymas 5 . Suveikė tik vienas iš elementų – šaulių-partizanų pasipriešinimas , nes reguliariosios pajėgos buvo nukenksmintos politinėmis priemonėmis , o sąjungininkų neatsirado ir atsirasti buvusioje geopolitinėje padėtyje nelabai galėjo , be to 1940 m . Lietuvos valstybė , skirtingai nei Suomija , Norvegija ar kitos šalys , nepradėjo ginkluoto pasipriešinimo . Jei tauta bei valstybė iš visų jėgų nekariauja tai ir karinių sąjungininkų tiesiog a priori negali būti .
Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą
Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016 – 2024 m . programos projektą
„ Netiesioginių veiksmų strategija : tarpukario Lietuvos atvejis “ ( LIP-096 / 2016 ).
4
Plačiau apie partizaninius veikimo metodus tarpukariu žr .: Jokubauskas , V .; Vareikis , V . Lietuvos šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinė 1923 – 1939 metais . Klaipėda , 2016 , p . 66 – 92 .
5
Plačiau apie tarpukario Lietuvos kariuomenę ir jos gynybos koncepcijas ir planus žr .: Jokubauskas , V . „ Mažųjų kariuomenių “ galia ir paramilitarizmas . Tarpukario Lietuvos atvejis . Klaipėda , 2014 .