KRAŠTO APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOS
26
BUVOME, ESAME, BŪSIME!
Atkelta iš 25 psl.
Mobilizacijos atveju Kartenos šaulių būriui turėjo vadovauti j. psk. Stasys Brazdenkis, jo pavaduotojai būtų buvę eiliniai Kostas Zajančkauskas ir Jonas Rimkus. 1940 m. būryje buvo 44 šauliai, kurie karo atveju turėjo likti vietoje. Šauliai turėjo 2 kulkosvaidžius 49 šautuvus ir 12 tūkst. šovinių bei 3 pistoletus ir 75 šovinius jiems.
„ Suveikė tik vienas iš elementų – šaulių-partizanų
pasipriešinimas, nes reguliariosios pa jėgos buvo nukenksmintos politinėmis priemonėmis, o sąjungininkų neatsirado ir atsirasti buvusioje geopolitinėje padė tyje nelabai galėjo, be to 1940 m. Lie tuvos valstybė, skirtingai nei Suomija, Norvegija ar kitos šalys, nepradėjo gin kluoto pasipriešinimo. Jei tauta bei vals tybė iš visų jėgų nekariauja tai ir karinių sąjungininkų tiesiog a priori negali būti.
Dvi partizaninio veikimo schemos
Priešo puolimo iš vakarų atveju pasiekus I gynybinę ribą( Dubysos upę), šaulių-partizanų vadovaujami iš vietos gyventojų susiformavę būriai turėjo pereiti prie teritorinio pasipriešinimo priešo užimtoje teritorijoje 4. Iš esmės tai partizaniniai veiksmai, kuriems tarpukariu Lietuvoje buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Čia tenka pabrėžti, jog buvo remiamasi sava 1918 – 1923 m. patirtimi, analizuoti istoriniai atvejai, bei teorinės koncepcijos, atidžiai stebėtos tarpukario kitų šalių patirtys.
Būtina pabrėžti, kad partizaninis veikimas turi dvi sampratas: 1) tai judėjimas, dažnai kylantis spontaniškai reflektuojant į situaciją, kurios dalyviai turi aiškias politinę programą; 2) planingi ir koordinuoti karinių pajėgų inspiruoti veiksmai: a) priešo užnugaryje veikia specialiai ten pasiųsti( reidas, desantas) iš reguliariųjų pajėgų karių-savanorių suformuoti vienetai; b) susiburia ir veikia priešo užnugaryje tikslingai ar atsitiktinai likę kariai / šauliai į savo būrius kooptuojantys naujus kovotojus iš vietinių civilių gyventojų tarpo. Ir tai gali būti permaininga. Tarkim spontanišką judėjimą( pvz. Šaulių sąjunga 1919 m.) galima apjungti ir pradėti koordinuoti valstybiniu mastu. Vienu metu gali veikti ir reguliarūs vienetai pasiųsti vykdyti kovines užduotis į priešo užnugarį ir ten nuolatos veikiantys partizanų būriai, ir t. t. Visais atvejais svarbiausia motyvuoti kovotojai, sumanūs jų vadai ir plati vietos gyventojų parama bei palaikymas. Apibendrintai – visuomenės valia priešintis.
Birželio sukilime veikė ir teritoriniai, ir reguliarieji vienetai
Teritorinės gynybos – apsaugos pobūdis ir tęstinumas priklauso nuo priešo veiksmų ir savųjų pajėgų gebėjimo atsilaikyti. Tarpukariu jų funkcijų spektras buvo platus ir apėmė ne tik fizinę objektų apsaugą, bet ir kovą su šnipinėjimu, priešo dezinformacija, gandais, panikos skleidimu ir t. t. Be to, apsaugos vienetai visada turėjo būti pasiruošę pereiti į pasipriešinimą bei atvirkščiai, pasipriešinimą vykdę būriai, sugrįžus savosioms reguliarioms pajėgoms, turi pradėti apsaugą( pvz. 1941 m. birželio sukilimas) taip likviduojant užsilikusius priešo karius, užtikrinant visuomenės saugumą bei objektų apsaugą ir atpalaiduojant reguliariųjų vienetų karius nuo savojo užnugario apsaugos funkcijų.
1941 m. birželio sukilimo metu( kuriame aktyviai dalyvavo apie 16 – 20 tūkst. žmonių( apie 400 būrių), o pagrindas buvo šauliai) buvo realizuota tarpukario koncepcija, kai teritoriniai vienetai veikia ne vieni, bet greta reguliariųjų vienetų, remdami juos. Tik 1941 m. veikė jau ne Lietuvos reguliarieji kariniai vienetai, bet Vokietijos. Tačiau šauliaipartizanai didele dalimi pirmame etape vykdė dar tarpukariu jiems formuotas užduotis. Taigi koncepcijos veikė net de jure nelikus valstybės ir kariuomenės.
Karas po karo: partizanų rėmėjai turi pasiruošti represijoms
1944 – 1953 m. partizanai jau susidūrė su tarpukariu nenumatytais iššūkiais – savų reguliariųjų pajėgų nebuvo, o sovietai pradėjo kovoti ne tik prieš partizanus, bet ir prieš jų veikimą užtikrinantį pagrindą – vietos bendruomenes( kolektyvizaciją sunaikino ekonominį potencialą remti kovotojus, o deportacijos, represijos ir diversijos sugriovė pasitikėjimą tarp bendruomenių ir kovotojų). Taigi sovietai prieš partizanus pritaikė sisteminį ir netiesioginį veikimą ir vis tiek užtruko ne vienerius metus, kol palaužė ginkluotą pasipriešinimą, bet tuo pačiu masinėmis represijomis visuomenėje pasėjo ilgalaikį nepasitikėjimą, baimę bei neapykantą buvusiam okupaciniam rėžimui.
Galima daryti prielaidą, kad be plataus masto represinių metodų taikymo prieš partizanus palaikančias civilių bendruomenes, nuslopinti partizaninį pasipriešinimą tik kariniais metodais galimybių nėra. Kiti keliai: arba dialogas su partizanais, arba atsitraukimas. Tai itin svarbus aspektas – renkantis teritorinio pasipriešinimo( partizaninio veikimo) koncepciją būtina įsivertinti ir visuomenei pasiruošti karo atveju susidurti su brutaliomis okupacinio rėžimo represijomis siekiant sunaikinti kovotojų-partizanų rėmėjus, įbauginti ir atgrasinti palaikančiuosius.
Tai tik labai glausta tarpukario Lietuvos ginkluotos gynybos( remiantis planu „ V“, nes jo dokumentai pilnai išliko, o „ R“ plano dauguma sunaikinti) koncepcija, kuri rėmėsi 3 elementais: 1) reguliarioji kariuomenė; 2) šaulių-partizanų teritorinė gynyba; 3) sąjungininkų parama: planavimo pristatymas 5. Suveikė tik vienas iš elementų – šaulių-partizanų pasipriešinimas, nes reguliariosios pajėgos buvo nukenksmintos politinėmis priemonėmis, o sąjungininkų neatsirado ir atsirasti buvusioje geopolitinėje padėtyje nelabai galėjo, be to 1940 m. Lietuvos valstybė, skirtingai nei Suomija, Norvegija ar kitos šalys, nepradėjo ginkluoto pasipriešinimo. Jei tauta bei valstybė iš visų jėgų nekariauja tai ir karinių sąjungininkų tiesiog a priori negali būti.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą
Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016 – 2024 m. programos projektą
„ Netiesioginių veiksmų strategija: tarpukario Lietuvos atvejis“( LIP-096 / 2016).
4
Plačiau apie partizaninius veikimo metodus tarpukariu žr.: Jokubauskas, V.; Vareikis, V. Lietuvos šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinė 1923 – 1939 metais. Klaipėda, 2016, p. 66 – 92.
5
Plačiau apie tarpukario Lietuvos kariuomenę ir jos gynybos koncepcijas ir planus žr.: Jokubauskas, V. „ Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis. Klaipėda, 2014.