KRAŠTO APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOS
14
BUVOME, ESAME, BŪSIME!
Šveicarijos nekonvencinės gynybos būdai. Gairės Baltijos šalims
Jan OSBUR
RAND korporacija
Rusų inicijuotas Krymo aneksavimas ir besitęsianti parama kovojantiems separatistams Rytų Ukrainoje sukėlė didelį susirūpinimą saugumu rytinėse NATO alianso šalyse: Estijoje, Latvijoje bei Lietuvoje( Chivvis 2015). Pirmosios dvi valstybės yra panašios į Ukrainą: jose gausu rusų etninių mažumų, be to šios šalys ribojasi su pagrindine Rusijos dalimi. Tuo tarpu Lietuvoje yra žymiai mažiau rusakalbių nei Latvijoje ar Estijoje ir ji ribojasi tik su Rusijos eksklavu – Kaliningrado sritimi. Net tuo atveju, jeigu būtų puolama tik viena iš šių trijų valstybių, NATO pajėgos būtų priverstos vykdyti karinę intervenciją arba pripažinti strateginį pralaimėjimą ir susidurti su egzistencine krize. Taigi, tolimesnės agresijos sustabdymas ir rezistencijos vykdymas, jeigu sulaikymas nepavyktų, yra strategiškai svarbūs.
Vis dėlto Baltijos šalių gynybos stiprinimas, paremtas vien konvenciniais metodais, gali susidurti su tam tikrais iššūkiais. Dėl grėsmės pobūdžio gausios pajėgos turėtų būti sutelktos atitinkamose teritorijose iš karto po karinių veiksmų pradžios. Deja, pakankamų pajėgų dislokavimas būtų politiškai su- dėtingas uždavinys dėl mažiausiai trijų priežasčių. Visų pirma tai greičiausiai reikalautų didesnio finansavimo. Antra, tai galėtų būti suprasta kaip konflikto eskalavimas, o galiausiai tokie veiksmai suteiktų galimybę agresoriui pirmam suduoti prevencinį smūgį.
Tiek pastangos sutelkti pajėgas, tiek numatytas jų dislokavimas krizės atveju jau gerokai pasistūmėjo į priekį. Ką dar būtų galima padaryti norint labiau atgrasyti priešą, o, invazijos atveju, laimėti pakankamai laiko, kuris leistų NATO sąjungininkams atsiųsti pastiprinimą Baltijos šalims?
Vienas iš sprendimų galėtų būti grindžiamas nekonvenciniais metodais, kuriais buvo paremta Šveicarijos strateginė gynybos politika Šaltojo karo metu. Tuomet buvo vykdomas savarankiškai veikiančių vietinių gynybos vienetų rengimas ir aprūpinimas, kurie būtų remiami reguliariųjų pajėgų. Taip pat transporto infrastruktūra buvo ruošiama sunaikinimui, o kariuomenė bei plačioji visuomenė buvo instruktuojami, kaip efektyviai dalyvauti decentralizuotame, visuotiniame ir agresyviame pasipriešinime bei vykdyti koordinuotas informacines operacijas( IO). Pastaruoju metu vykdoma Baltijos šalių veikla būtent ir žengia pirmuosius žingsnius šia kryptimi.
Pavyzdžiui, Lietuva jau yra paskelbusi instrukciją, skirtą civiliams ekstremalios situacijos atveju, kurioje nurodoma, kaip apsisaugoti ir apsiginti pilietinių neramumų ir invazijos metu. Nurodymuose taip pat pateiktos gairės, kuriomis reikėtų vadovautis norit prisijungti prie pasipriešinimo( Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2015). Savanoriškų vienetų komplektavimas bei rengimas taip pat suintensyvėjo ir Estijoje( Laats, 2015).
Kaip pabrėžia Šveicarijos kariuomenės majoras ir „ Šveicariškojo modelio“ autorius Hansas von Dachas, sėkmingas pasipriešinimas kelia pavojų priešui ir jo sąjungininkams, atkerta atsargų papildymą bei komunikacijos linijas, be to daro žalą agresoriaus infrastruktūrai ir sunkiajai ginkluotei. Tokiu būdu priešiškoms pajėgoms yra užkertamas kelias pasiekti lengvą pergalę ir įsitvirtinti regione, taip laimint brangaus laiko draugiškų sąjungininkų pajėgų susitelkimui.
Nors šioje RAND perspektyvoje nebus pateikiama detali istorinių įvykių analizė ar konkretūs sprendimai gynybos klausimais, tačiau nagrinėjami pagrindiniai Šveicariško modelio elementai leis palyginti strategines Baltijos šalių galimybes ir pateikti tolimesnių veiksmų gaires.
Visos trys Baltijos šalys turi reikšmingas etninių rusų bendruomenes ir ribojasi su Rusija.
Užmaskuotos artilerijos pozicijos pavyzdys Šveicarijoje. Pasirinktas statinys susilieja su aplinkiniu kraštovaizdžiu.