KRAŠTO APSAUGOS
10 / pažintis
SAVANORIŲ PAJĖGOS BUVOME, ESAME, BŪSIME!
Kaip tapo svarbia asmeninio gyvenimo dalimi
Rokiškio 506-osios lengvosios pėstininkų kuopos karys nerijus Kralikas
„ Gimtojo Rokiškio“ žurnalistės Linos Dūdaitės-Kralikienės vyras tarnauja Vyčio rinktinės Rokiškio kuopoje, o pastaroji yra itin mylima miestelio ir rajono gyventojų tarpe.
Linos apsisprendimas susieti savo gyvenimą su kariu savanoriu padeda žurnalistei apie kariuomenę ir Rokiškio kuopos karius rašyti su papildoma išmone ir atidumu, o jos parengtos medžiagos didina laikraščio skaitytojų simpatijas KASP kariams.
Ar Rokiškio kuopos savanoriai kaip nors prisidėjo prie jūsų šeimos susikūrimo?
Beveik prieš metus 506-osios kuopos savanoriai atliko labai gražią pilietinę misiją – padėjo paruošti žiemai archeologinę perkasą. Ji mūsų miestui labai svarbi, nes ten yra seniausia dvarvietė ir perkasoje esantys radiniai atspindi pačią ankstyviausią Rokiškio istoriją. Kadangi esu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventė, Naujosios istorijos magistrė, tai aš irgi šiek tiek padėjau tą perkasą tvarkyti. Ten kasinėjo ir mano pažįstamas savanoris. Vakare, socialiniame tinkle su juo aptarinėjome archeologinius kasinėjimus ir tas karys pasiūlė mane supažindinti su savo draugu, buvusiu kariu savanoriu: nusiuntė jam mano telefono numerį. Taip ir pradėjome draugauti su Nerijumi, o prieš mėnesį sukūrėme šeimą. Mano vyras Nerijus Kralikas neseniai vėl grįžo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, jis yra Rokiškio 506-osios lengvosios pėstininkų kuopos karys. Anksčiau KASP jis tarnavo 12 metų ir 9 mėnesius, tačiau dėl šeimyninių aplinkybių turėjo tarnyboje daryti pertrauką, o dabar vėl į ją sugrįžo ir dalyvavo pratybose „ Tvirtas skydas“. Tai buvo jo pirmos pratybos po grįžimo į tarnybą ir jų jis labai laukė, grįžo sušalęs, pavargęs, bet labai laimingas.
Kokius komplimentus pasakytumėt savo vyrai – karui savanoriui, savo krašto gynėjui?
Su vyru esame bendraminčiai: mus vienija dėmesys istorijai, kariuomenei. Pradedant draugauti man buvo labai svarbu, kad jis – karys savanoris. Juk tai yra drąsos, patikimumo, vyriškumo ženklas. Juk ne kiekvienam valstybė patiki ginklą, investuoja į jo apmokymus. Jei valstybė tiki ir pasitiki tokiu žmogumi, tai kodėl gi nepasitikėti man? Juolab, kad bendraudama su mūsų Rokiškio kuopos kariais savanoriais susidariau apie juos puikų įspūdį. Mano vyras, kaip ir kiti kariai, savo gebėjimus ir žinias įrodo ne žodžiais, o darbais. Pažadais jie nesišvaisto, tačiau jei ką pažadėjo, būtinai padarys. O dar gebėjimas tyliai, racionaliai planuoti ir veikti, ryžtas ir atsakomybė. Tad už tvirtų vyro pečių jaučiuosi kaip už sienos.
Kodėl jums patinka rašyti karine tematika?
Manyčiau, kad skaitytojams karinės naujienos yra įdomu. Juk 506-osios kuopos kariai savanoriai yra mūsų rajono žmonės; šeimų nariai, draugai, mūsų kaimynai. Mūsų rajono vaikinai renkasi profesionaliąją tarnybą kariuomenėje, eina savanoriais tarnauti tėvynei, nelaukdami, kol juos pašauks. Kariuomenė yra mūsų gyvenimo dalis. Ir mūsų, žiniasklaidos darbuotojų, darbas yra pateikti žinias apie ją. Ne kiekvienas žmogus gali stoti su ginklu ginti savo valstybę, tačiau padėti savo kariams galime kiekvienas, pagal savo žinias, įgūdžius, galimybes. Abejoti kariuomenės svarba man neleidžia ir mano pašaukimas – esu istorikė. Todėl man ypač svarbu, kas vyksta su mano valstybe, jos visuomenės nariais.
Man kariuomenės tema yra svarbi, viena iš tų, dėl kurių, kaip sakoma, „ žiba akys“. Jei kariai savanoriai kviečia, mielai dalyvauju jų renginiuose, pratybose. Juo labiau, kad pastaraisiais metais mūsų, 506-oji, kuopa yra ypač matoma rajono gyvenime. Ir mūsų skaitytojams tikrai smagu skaityti apie šaunius jaunus, atsakingus, turinčius tikslų karius savanorius. Tokie žmonės yra ypač svarbūs nedideliuose rajonuose, kur aktyvaus jaunimo – mažai.
Kokių šaunių kuopos ir visuomenės bendradarbiavimo pavyzdžių pastaruoju metu matote savo gimtinėje?
Išvardinti visus gerus mūsų karių savanorių – 506-osios kuopos – darbus yra nelengva, nes jų yra labai daug. Jei tik kam reikia pagalbos, visų žvilgsniai ir krypsta į karius. Mūsų kariai savanoriai rūpinasi istoriniu paveldu: padeda prižiūrėti 1918-1920 m. karių savanorių kapus ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje – Červonkoje, laisvės kovotojų bunkerius.