48 Kodėl nusprendei imtis iniciatyvos prisijungti
prie judėjimo organizavimo?
Baigiau ekologijos studijas, o gamta man
rūpėjo visada. Matydama visuomenės, valdžios
neveiksnumą ir problemų ignoravimą, nusprendžiau
prisijungti prie protestų, siekiančių keisti
esamą situaciją.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte judėjimo
pradžioje ir kaip su jais susitvarkėte?
Pirmieji iššūkiai buvo susipažinimas su biurokratija,
kokių leidimų reikia norint protestuoti
legaliai. Teko nuo nulio mokytis tokio tipo renginių
planavimo, sugalvoti, ką kviesti, kaip pritraukti
žmones, pasiekti auditoriją. Su iššūkiais susitvarkėme
tiesiog veikdami, bandydami ir mokydamiesi
iš savo klaidų. Jų pasitaiko ir dabar, stengiamės
tobulėti ir priimti gaunamas pamokas. Padėjo ir
judėjimo populiarumas pasaulyje, judėjimas jau
turi žinomą vardą, todėl lengviau komunikuoti
apie savo veiklas.
Gal jau pastebite pirmuosius judėjimo rezultatus
ir ar jie atitinka jūsų iškeltus siekius?
Pastebime, kad susidomėjimas klimato krizės
temomis auga, prie mūsų prisijungia naujų žmonių,
judėjimas subūrė savo auditoriją. Sukūrėme
ryšius su kitomis Lietuvos ir užsienio aplinkosaugos
organizacijomis, prisidedame prie jų veiklų ir
projektų. Tačiau vis dar stebime pasyvumą visuomenėje
ir valdžioje. Temos tampa svarbesnės, bet
pokyčiai vyksta per lėtai. Mokslininkų prognozės
reikalauja greitesnės reakcijos ir aiškių veiksmų
iki 2030 m., ne iki 2050 m., kaip numatoma mūsų
šalies ir europinėse klimato strategijose.
Ar pastebėjote lietuvių pasikeitusį požiūrį
į judėjimo propaguojamas idėjas? Kokio atsako
sulaukėte judėjimo pradžioje ir dabar?
Požiūris truputį keičiasi, protestai pritraukė
daug dėmesio ir sukėlė daug diskusijų. Lietuviai
labiau linkę aptarinėti Gretos Thunberg fenomeną
nei judėjimą Lietuvoje. Pradžioje sulaukėme įvairių
reakcijų, buvo daug kritikuojančių ir teigiančių,
kad protestais nieko nepasieksime, tik rėkiame
ir nieko daugiau. Tačiau kritikos sulaukiame mažiau,
jaučiamas žiniasklaidos palaikymas, nors
šiuo metu dėl karantino esame mažiau matomi.
Ką norėtumėte pasakyti tiems žmonėms,
kurie vis dar ignoruoja klimato kaitos rimtumą
ar net juo netiki?
Norėčiau priminti, kad kiekvienas esame
gamtos dalis, ir, jei sutrinka gamtinės sistemos,
sutriks ir mūsų kasdienybė. Koronaviruso krizė
parodė, kaip greitai gali tekti keisti savo įpročius.
Netrikdoma gamta yra žmonijos pagrindas, kai šį
pagrindą naikinsime, patys pajusime pasekmes.
Nesvarbu, ar tikime klimato kaita, ar ne, jei nebūsime
išvien ir neprisitaikysime prie laukiančių
gamtinių pokyčių, kils dar didesnė grėsmė žmonijos
išnykimui nei dabartinė krizė.
Ko galėtų pasimokyti lietuviai iš kitų ekologiją
praktikuojančių tautų?
Lietuviai nėra labai nutolę nuo gamtos, mums
rūpi miškai, ežerai, mūsų aplinka. Tik ne visada
apsvarstome esamo vartotojiškumo pasekmes
mūsų aplinkai. Iš kitų šalių galime pasimokyti tvarios
mąstysenos ir suvokimo, kad mūsų veiksmai
turi pasekmes.
Ar manote, kad sugebėsime aplenkti žadamas
klimato kaitos pasekmes?
Dabartiniais tempais – vargu. Tačiau dar
turime šiek tiek laiko susiimti ir pereiti prie tausojančių
gyvenimo modelių, kuriuose atsispindi ir
klimato teisingumas. Dabartinė krizė parodė, kad
tikrai galime gyventi kitaip, mažiau vartodami ir
teršdami, tik nesinori, kad toks gyvenimas ateitų
prievarta dėl žmonių mirčių ir pandemijų.
Nors „Fridays for Future“ judėjimas kovoja už
pasaulio ekologijos saugą, realūs pokyčiai įvyks
tik tada, kai mes patys atsisakysime aplinkai žalingų
produktų bei įpročių. Žvelgdami į Lietuvos
bei pasaulio politiką, vis dar pastebime abejingumą
dėl klimato krizės. Tačiau tai nereiškia, kad
grėsmę pastebinti visuomenė negali žengti pirmų
žingsnių „žalesnės“ gyvensenos link. Pasirinkimas
keliauti viešuoju transportu, vienkartinio plastiko
atsisakymas ar ekologiškų produktų vartojimas
– maži pokyčiai, kurie gali turėti didelę reikšmę
globaliu mastu.
Šiuo metu ateities prognozės neteikia daug
vilčių, tačiau dar nevėlu imtis iniciatyvos ir siekti
permainų savo artimoje aplinkoje bei skleisti
aplinkosaugos idėjas virtualiu būdu.