Autostopas yra nemokamas ir iššūkių kupinas keliavimo
būdas, atsiradęs Jungtinėse Amerikos Valstijose
XX amžiaus pirmoje pusėje. Pagrindinė užduotis, kurią
turi įvykdyti autostopu keliaujantis žmogus, susistabdyti
keliu važiuojantį automobilį. Iš šono žiūrint, tai atrodo
gana paprasta, tačiau tai yra be galo daug pastangų ir
laiko reikalaujantis keliavimo būdas. Viename kelyje,
norint susistabdyti automobilį, keliautojui gali būti labai
sunku, o kitame – lengva. Tai priklauso ne tik nuo
automobilių srauto, bet ir nuo metų ar paros laiko, oro
sąlygų, šalies. Prieš išvykstant į tokią kelionę be pinigų
reikia nuodugniai pasiruošti, apgalvoti apie svarbiausius
daiktus: drabužius, avalynę, būtiniausias higienos priemones,
maisto produktus. Tačiau vis daugiau žmonių
savo noru iškeičia kelionę lėktuvu, autobusu ar nuosava
mašina ir pasirenka stabdyti automobilius. Kodėl? Nes
tai – draugiškesnis gamtai keliavimo būdas. Keliaudamas
autostopu faktiškai nesukeli papildomų CO2 emisijų, nes
sėdi į automobilį, kuris ir taip būtų važiavęs iš taško A į
tašką B savo tikslais.
Apie savo asmeninius išgyvenimus keliaujant autostopu
pasakoja Rūta Pučaitė. Mergina prieš kelerius metus
nusprendė keliauti autostopu po Europą be pinigų kartu
su savo bičiuliais. Gal ši istorija įkvėps ir tave atsisakyti
lėktuvo ar autobuso bilietų ir pradėti kelti nykštį kelyje.
21
Kodėl nusprendėte keliauti autostopu? Ar
patraukė nuotykiai?
Autostopas tiek mano, tiek mano bičiulių, su
kuriais leidomės į kelią, gyvenime nebuvo naujiena.
Aš asmeniškai keliauti autostopu pradėjau
kokių 14-kos, kai leisdavau vasaras pas močiutę,
kuri gyveno soduose 16 kilometrų už Vilniaus, o
kadangi moksleiviams nėra nuolaidų tarpmiestiniuose
autobusuose, kelionė į Vilnių kainuodavo
1 eurą. Tai atrodė absoliučiai neadekvati kaina už
20 minučių trukmės pevežėjimą, todėl pradėjau
kelti nykštį. Ir pamilau. Taip pat mokydamasi mokykloje
savanoriavau keliose nevyriausybinėse
organizacijose, tekdavo daug keliauti po Lietuvą
ir keliavimas autostopu tapo neatskiriama kasdienybės
dalimi. Visada sakiau, kad keliavimas
autostopu nėra tiesiog būdas keliauti – autostopas
negali patikti arba ne, tai tiesiog Tau tinka arba
netinka. To nepasirenki. Nes kiekvienas judėjimas,
net jei yra aiškiai apibrėžti pradžios ir pabaigos
taškai, tampa kelione, nuotykiu, potyriu, tačiau
lygiai taip pat visada suteikia ganėtinai stiprią
nežinojimo būseną, kuri ne visiems yra priimtina.
Kelionės per Europą metodas irgi nekėlė
klausimų. Rinkomės autostopą, nes nenorėjome
būti turistais, norėjome iš tiesų pažinti šalis, kurias
aplankėme, bet finansiniai ištekliai buvo labai
riboti. Labai dažnai iš vairuotojų sulaukdavome
klausimo, kodėl būtent keliaujame autostopu.
Atsakymas visada buvo vienas – mes ne turistai,
mes keliautojai, o esminiai skirtumai kertant sienas
yra ne gamtos ir / ar architektūros sukuriami,
o kultūros. Ir nėra geresnio būdo susipažinti su
skirtingomis kultūromis nei leidžiant laiką su žmonėmis.
Žmogus, o ne siena suteikia šaliai veidą,
įprasmina istoriją ir atskleidžia metafizinę esmę.