savo rėmėjais 622-aisiais pasitraukė į Mediną. Šie metai laikomi islamo kalendoriaus pradžia.
Islamo šaknys tos pačios kaip judaizmo bei krikščionybės. Visos trys religijos skelbia vieno Dievo
tikėjimą, pripažįsta kai kuriuos bendrus pranašus (pvz.,
Abraomą), tikėjimą amžinu gyvenimu, dangaus ir pragaro
įvaizdžiu. Musulmonai Jėzų laiko pranašu, o ne Dievo
sūnumi.
Tikėjimo tiesų musulmonai semiasi iš savojo šventrasčio Korano. Reikia pabrėžti, kad tikruoju Dievo Koranu yra
29
laikomas tik arabiškas tekstas. Todėl arabų kalbos
nemokantys musulmonai per apeigas klausosi Korano ištraukų arabų kalba. Svarbiausia Korano
dalis yra 114 surų - remiantis apreiškimais pranašui Mahometui užrašytų pasakojimų apie Dievą,
pranašus, įvairius įvykius. Koranas reguliuoja visuomeninį ir asmeninį musulmono gyvenimą. Jame
nurodytos musulmono pareigos. Beje, islamas neatmeta ir judėjams bei krikščionims svarbių
šventrasčių - Toros, Senojo ir Naujojo Testamentų. Tiesa, musulmonai mano, kad Biblija vėlesniais
laikais buvo daug kur sufalsifikuota, todėl būtent Koranas yra teisingiausias Dievo žodis.
Tikėjimas gana griežtai reglamentuoja musulmonų gyvenimą. Svarbiausios tikinčiojo gyvenimo
taisyklės -,,tikėjimo stulpai“ yra:
Šahada - išpažinti vienatinio Dievo ir jo pranašo tikėjimą;
Namazas - melstis penkis kartus per dieną;
Zakiatas - padėti vargšams;
Saumas - pasnikauti ramadano mėnesį;
Hadžas - atlikti piligriminę kelionę į šventąjį Mekos miestą, jei turi fizinių jėgų ir finansinių
galimybių. (Račius, Petraitytė ir kt. 2007: 40-43 ; Kaziukonienė 2002: 12-14)
Neretai klaidingai manoma, kad islamas – tarsi monolitinė religija. Yra įprasta galvoti, kad islamo
pasaulis sugeba efektyviai vienyti jėgas prieš jam nepriimtinus reiškinius – vakarietišką gyvenimo
būdą, liberalias vertybes, kitas religines sistemas ir pan. Tačiau tai greičiau yra mitas nei realybė.
Islamo pasaulyje kaip tik yra nemažai vidinių nesutarimų