Gatvės meno žurnalas Gatvės meno galerija | Page 9

NR . 2 | RUGSĖJIS 2019
Lina: Šis projektas prasidėjo kaip meninė idėja, noras išreikšti savo jausmą, kurį jauti
vaikščiodamas Vilniuje, fiksuodamas žvilgsniu visus tuos seniau čia gyvenusių
žmonių istorijos paliktus ženklus.
Norėjosi parodyti tą nematomą miesto pusę ir kartu pavaizduoti tą kitą laiką, kai
šiose gatvėse virte virė žydų kvartalo gyvenimas – su savo kasdienybe, spalvomis ir
kvapais.
Lauryna: Todėl mes savo piešiniuose vaizduojame paprastus praeivius, užfiksuotus
senose fotografijose. Kalbame tiesiog apie žmogų. Juk dažniausiai, jei statome
kažkam paminklą – tai už kažkokius nuopelnus, jei darome portretą – tai garsios,
nusipelniusios asmenybės. O mes vaizduojame eilinius žmones, kurie galbūt irgi darė
gerus darbus, bet tiesiog liko šešėlyje, nebuvo žinomi.
Lina: Iš tikrųjų, mes norime iškelti herojus, bet juk kiekvienas žmogus turi potencialą
tapti herojumi.
Pasirinkote naują formą istorijos laikotarpiui vaizduoti – graffitti techniką. Kodėl
būtent toks stilius? Juk gatvės menas vertinamas gan prieštaringai.
Lina: Norėjom pasirinkti šiuolaikišką kalbą praeičiai papasakoti. Esame įpratę matyti
istoriją muziejuose, vadovėliuose. Toks pateikimas kartais atrodo nuobodus, ypač
jaunam žmogui. Todėl norėjome atsisakyti patoso ar kažkokio moralizavimo ir istoriją
pateikti jaunatviškiau. Mūsų piešiniai yra tarsi praeiviai – jei jie tau įdomūs, tu sustosi,
prieisi arčiau, pabendrausi.
Graffitti menas tikrai yra vertinamas prieštaringai ir dalis žmonių jį vertina neigiamai.
Pačioje projekto vykdymo pradžioje dėl to net iškilo šiokių tokių sunkumų – pastatų
savininkai, kuriems skambinome dėl galimybės piešti ant jų sienų, kartais tiesiog
iškart atmesdavo tą idėją, vos išgirdę žodį „graffitti“. Džiaugiuosi, kad mūsų idėja visgi
surado šalininkų. O tai, kad į tokį meną pas mus vis dar žiūrima gerokai įtariai, man,
kaip dailininkei, tebuvo tik dar vienas iššūkis.
Lauryna: Dirbdamos iškart gauname grįžtamąjį ryšį ne tik iš jaunimo, bet ir iš
vyresnės kartos žmonių. Atsimenu, ėjo pro šalį senolių pora, sustojo, pasakė: „o, kaip
gražu!“. Jie taip nuoširdžiai pasidžiaugė ir visiškai nekritikavo, kad piešiam ant sienų.
Tai buvo labai miela! Gera jausti palaikymą iš įvairaus amžiaus žmonių.
Lina: Pastebiu, kad žmonės atkreipia dėmesį į patį meno turinį, o jo forma tarsi
išnyksta. Piešiniai ant sienų nebelaikomi vandalizmu, jei žmonės supranta jų žinutę ir
prasmę.