TAU TENKA NEMAŽAI DIRBTI SU VAIKAIS . KOKIO AMŽIAUS VAI- KAI DABAR SUSIPAŽĮSTA SU TECHNOLOGIJOMIS ?
Šiandieninė vaikų karta yra toji , kuriai nuo gimimo technologijos yra neatsiejama jų pasaulio dalis . Tikrai . Dabartinė karta gimsta technologijų apsuptyje . Ir patys matome , kad ir dviejų metų vaikai žiūri filmukus . Tai yra jų kasdienybės dalis – taip kaip baldai , taip yra ir tam tikros technologijos . Tai visiškai kitokia patirtis nei ankstesnių kartų . Jeigu aš susipažinau pamažu – mokykloje , asmeniniame gyvenime , kai asmenybė jau buvo besiformuojanti , tai dabartiniai vaikai gimsta pasaulyje , kurio jie neįsivaizduoja be technologijų . Pasaulis jau toks yra . Man atrodo , labai svarbu suvokti , kad nieko nebeuždrausim . Ką galim daryti – tai tik technologijas pateikti taip , jog vaikus mokytume dirbti ir kurti su jomis , suprasti esminius jų principus .
PATI UŽAUGAU TECHNOLOGIJŲ AMŽIUJE , BET MANO MOKYKLO- JE JOS BUVO LABAI RIBOJAMOS . GRIEŽTAI TECHNOLOGIJAS RI- BOJANTI MOKYKLA YRA IR SILICIO SLĖNYJE , BŪTENT TEN , KUR TECHNOLOGIJOS IR GIMSTA . KĄ MANAI APIE TAI ? KADA VAIKAS YRA PASIRUOŠĘS TECHNOLOGIJAS PRIIMTI ?
Manau , čia auklėjimo klausimas ir tėvų pasirinkimas . Ar pasiruošęs priimti ? Tradiciniu atveju jis jas jau mato aplinkui . Aš esu už tas auklėjimo metodikas , kur yra ribojamas ekrano laikas , nes technologijos mažą vaiką stimuliuoja labai stipriai , jį šiek tiek reikia nuo to apsaugoti . Pats sau ribų vaikas negali susikurti , todėl tėvų misija yra kurti ribas , mokyti kaip ir apie bet kokį kitą dalyką – taip kaip valgyti , taip ir apie technologijas . Tikrai turi įsitraukti į tai . Mes ir vaikai natūraliai esame technologijų vartotojai – ką siūlo , tą imi – jei ekranas rodo filmukus , tai žiūri . Toks pasyvus veiksmas . Tik pirštuku pabraukti . Iškart tai nėra sąmoningas buvimas , to kritinio mąstymo , ar viskas , ką aš matau , yra tiesa , dar trūksta . Pirmokai ateina su patirtimi , kad filmukų žiūrėjimas yra jau mokėjimas elgtis technologijomis , bet juk čia tik vartojimas ! Ir tada mokytojai ar tėvai ( man atrodo čia turėtų būti lygiavertiška atsakomybė ) turi parodyti , kad galima kažką veikti su technologijomis . Čia jau kalbame apie ankstyvąjį kūrybinį programavimą ar kitą lavinimą , tikslingai mokant panaudoti technologijas mokymuisi . Standartiškai vaikas technologijas vartos žaisdamas ir žiūrėdamas , o aktyviai – kaip įrankį , priemones mokymuisi . Už tai yra atsakingi suaugusieji , nes vaikas pats sunkiai atras , kaip ieškoti ar rašyti .
Nuotrauka iš asm . archyvo
ŽINAU , JOG ESI „ KOMPIUTERIUKŲ FONDO “ VADOVĖ . KAS TIE KOMPIUTERIUKAI IR KOKS ŠIO PROJEKTO TIKSLAS ?
Viskas prasidėjo nuo iniciatyvos „ Kompiuteriukai vaikams “. Tai buvo utopiška svajonė kažką stipriai padaryti švietimui – pradėti kalbėti , kad vaikai gali naudoti technologijomis kitaip – mokymuisi , programavimui . Tai buvo projektas programuojamus „ Micro : bit “ kompiuteriukus padovanoti visiems Lietuvos penktokams . Ir tada jau žiūrėti , kaip galime mokyti dirbti su jais , ką galima kurti . Tai buvo toks pirmas žingsnis atnešti į Lietuvą naują patrauklų įrankį – jo kaina nedidelė ir jis yra „ low floor high ceiling “. Čia „ low floor “ yra tai , kad per dvi minutes internete stumdant blokelius suprogramuoji , kad rodytų tavo vardą . Va čia yra tas wow faktorius vaikams ir suagusiems . Su entuziastų komanda pradėjom dirbti ir labai tikslingai tai įgyvendinome . Virš dvidešimt tūkstančių kompiuteriukų išdalinome vaikams . Ne visiems penktokams , bet didžiajai daliai . Dirbdama su Lietuva , Lietuvos mokytojais , mokyklomis , vaikais įgijau daug patirties ir supratimo , kas apskritai vyksta skaitmeniniame švietime , kas vyksta su informatika . Atsirado labai daug klausimų , ties kuriais fondas pradėjo dirbti – fokusuotis į mokytojų mokymus , kad jie būtų vėliavnešiai , kad jie būtų novatoriai , nebijantys dirbti su technologijomis ir mokyti to savo mokinius . Pasitelkėme programuojamų „ Micro : bit “ kompiuteriukų bazę kaip įrankį pradėti informatikos pamokų atgaivinimą . O kai pradedi , gali važiuoti toliau : galima leistis į detales , į sudėtingesnę įrangą , robotikos pagrindus , palaipsniui auga „ high ceiling “. Bet užtenka ir to pradinio lygmens – imti kompiuteriuką ir programuoti . Kai duodi visiems vaikams ( su „ Kompiuteriukų fondu “ neskirstėme mokyklų iš kaimo ir miesto , stengiamės apimti visą Lietuvą ), yra labai įdomu stebėti įvairių regionų vaikus ir mokyklas . Tame pačiame mieste patirtys gali labai skirtis , nes mokytojai skiriasi , požiūris skiriasi . Tarkim , spec . mokyklos , ten tikrai nedėjau vilčių galvodama , kad jie bus užsiėmę kitais dalykais ir jiems bus neaktualu . Bet mūsų filosofija buvo dovanoti galimybę visiems . Grįžo atsiliepimai , kad , nors vaikas turi mokymosi sunkumų , tai suveikė , jam buvo įdomu , pavyko . Ir mokytojus nustebino , ir aukles . Tuomet gavę kompiuteriuką vaikai nežinojo , ką su juo daryti , ėjo ir klausė mokytojos . Būtent vaikai darė spaudimą mokytojams mokytis , prašydami , kad parodytų kaip čia reikia ? O parodžius norėdavo dar daugiau . Kai parodai , ką galima daryti su technologija , vaikas nebenori sėdėti ir rašyti Word ar Excel dokumento pusę metų . Atverti tokį spalvotą pasaulį ir
22 – 23