Manau, kad mane puikiai supras tie, kurie yra patyrę Čiurlionio bendrabučių buitį. Pradžioje, kai studijos dar tik prasidėjusios, kai mokyklos draugai kone pamiršti, o tėvams skambinti nesinori, nes neturi ką gero pasakyti, tavo gyvenama vieta yra labiau panaši į kokią koncentracijos stovyklą, nei į namus medicinos studentui. Tik pagalvok: gyveni uždaroje teritorijoje, aptvertoje tvora, iš bendrabučio išlendi tik ankstyvą rytą, bėgdamas į anatomijos pratybas, fakultete praleidi beveik visą dieną ir paprastai grįžti „namo“ jau sutemus. Natūralu, kad netikėtai dienos metu iškišus nosį laukan akys bijosi šviesos. Vienintelis kelias, kuriuo eidamas gali patekti „anapus tvoros“, veda į maximytę. Ilgainiui vis mažiau bendrauji su „kitokiais“ žmonėmis, tavo draugų ir artimųjų ratas siaurėja, kol „išsigrynina“ iki kolegų – medicinos studentų. Laisvalaikio malonumai kuo toliau, tuo labiau tampa periodiški, o laiko intervalai tarp jų vis ilgėja. Vienintelis instinktas lieka miegas. Net ir valgio poreikis paprastai tampa supresuotas, jau nekalbant apie visus kitus. Tau nieko nereikia gyvenime, tik skaityti, skaityti, išlaikyti, skaityti, skaityti... Kai kurie, deja, net ir apie išmokimą pamiršta, svarbiausia juk – išlaikyti ir eiti toliau.
Taip ir gyveni, kol vieną dieną visiškai netikėtai pamatai saulės šviesą ar išgirsti krykštaujančius vaikus, žaidžiančius kamuoliu. Tada prisiminimai apie „buvusį gyvenimą“ užplūsta šviesos greičiu – atrodo, galva sprogs nuo jų gausybės. O tuomet jau kažkoks kirminas viduje raitosi. Nežinau, ar sutiksiu nors vieną mediką, kuris per visą tą laiką nei karto nesuabejojo, ar eina tinkamu keliu. Dėl įvairiausių priežasčių. Vieni svajoja apie įspūdingą karjerą, apie profesoriaus statusą, apie didžiulę užsitarnautą garbę, kiti – apie gražią šeimą, ramų ir jaukų gyvenimą, o dar kiti išvis stengiasi nesvajoti apie nič nieką, nes svajonės – „slidus dalykas“. Kai pagalvoji, turbūt tai – tiesa. Su gera karjera ir trokštama rezidentūra yra kiek komplikuota, jei nepajėgi būti pats geriausias ar neturi tinkamų „kanalų“. Susirasti savo idealią antrąją pusę irgi nelengva, jei visą laiką tūnai užsidaręs bendrabučio kambaryje prilinkęs prie knygų.
Gyventi uždaroje bendruomenėje yra labai saugu sau pačiam, juk mes – medikai – išsilavinę žmonės, daugelis turintys labai aukštų tikslų, kurių kryptingai siekia, juk mes – geri tėvelių vaikučiai, pasididžiavimas. Problemos ateina tada, kai galiausiai gauni galimybę išlįsti „anapus tvoros“ kiek toliau, nei į maximytę. Tada pamatai, kokia mūsų visuomenė, kokie „paprastų“ žmonių poreikiai, koks „kitoks“ tu tapai per studijų metus..
Kitokios problemos užplūsta ir pabendravus su užsienio medicinos studentais. Suvoki, kad tavo aukšti tikslai turėti gerą vidurkį ir įstoti į norimą rezidentūrą yra truputėlį „pro šalį“ nuo tikrosios medicinos. Pagalvok, kiek kartų per pastaruosius metus matavai kraujospūdį, ėmei kraują, vedei kateterį, darei liumbalinę punkciją, atlikai pilną klinikinį ištyrimą, priėmei gimdymą?.. Kitose pasaulio šalyse būtent medicinos studentai tai ir daro. Tad ar ne menkos tavo problemos, jog iš etikos egzamino 9 gavai?
Prasidėjus naujiems mokslo metams labai norėčiau palinkėti kiekvienam iš mūsų (ypač jaunimui) kuo anksčiau išlįsti „anapus tvoros“, bent prisiminti, į kurią pusę visgi pasaulis sukasi.
Dobilas