38
Aldona Kerpytė: „ Gyvenu viltimi, tikėjimu ir tai mane gelbsti“
Šypsena veide, ramybė ir švelnumas akyse. Tokią Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorę Aldoną Kerpytę sutinka visi, kurie užsuka į centrą. Aldona – ne tik puikus meilės ir palaikymo pavyzdys. Tai žmogus, įrodantis, kad tikėjimas padeda priimti ligą, moko su ja gyventi ir neprarasti vilties.
Diagnozė – tarsi mirties nuosprendis Prieš šešiolika metų Aldona išgirdo ją pribloškusią vėžio diagnozę. Pirma mintis buvo mirtis. Aldona sako, jog buvo girdėjusi daug istorijų apie vėžiu sergančius žmones ir jai atrodė, kad visi jie mirė, nes apie gyvenančius su vėžiu ir pasveikusius ji nebuvo girdėjusi ar mačiusi statistinių duomenų. Aldona pasakoja, kad tuo metu išgyveno egzistencinę mirtį. Į viską ėmė žvelti lyg paskutinį kartą. Jautėsi taip lyg kristų į tamsią bedugnę, kurioje niekas negali padėti: „ Į šitą situaciją negali ateiti beveik nė vienas žmogus. Tai yra toks esminis žmogaus gyvenimo ir tikėjimo klausimas“.
Vienišumo ir baimės akivaizdoje kreipėsi į Tėvą Iki ligos Aldona lankydavosi Bažnyčioje, buvo tikinti, tačiau tada neatrodė, kad Dievas yra šalia. Tik išgirdusi netikėtą diagnozę ėmė artėti prie Jo. „ Tokioje paniškoje vienatvėje, paniškoje baimėje ištariau žodžius „ Tėve Mūsų“. Ir jie mane išgelbėjo.
METINIS LEIDINYS, IEŠKANTIEMS ĮKVĖPIMO, VILTIES IR TIKRUMO SAVO GYVENIME