jausmą, kai sužinai apie sunkią, labai greitai progresuojančią ligą. Kai mirtis realiuoju laiku alsuoja į nugarą“, – prisimena Jolanta.
Kokios emocijos tada užklupo? Kas buvo sunkiausia? Pirma mintis – mirsiu. Taip pat nežinomybė. Fizinės kančios baimė, kaip ištverti. Norėjau būti moteris su skausmu ir viltimi. Norėjau, kad mano artimieji nejaustų gailesčio, o suvoktų, kad kančia veda į pasveikimą, naują būtį. Savęs neapgaudinėjau. Baiminausi, kas bus su vaikais, šeima. Galvoje sukosi mintys, kaip vaikams ir artimiesiems pranešti, kad žinia atneštų kuo mažiau skausmo ir suteiktų vilties, jog galima pasveikti.
Jolanta – besišypsanti ir linksma. Tiesa, visada gražiai atrodanti. Deja, šypsena veide ne visada byloja apie džiaugsmingą ir nerūpestingą kasdienybę. Klaipėdos valstybinės kolegijos darbuotojai, Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centro savanorei vėžys – ne svetimas žodis. Su juo moteris pirmą kartą susidūrė 2010 metais, o praėjus ketveriems metams diagnozę išgirdo dar kartą. Su Jolanta kalbamės apie tai, kaip pasikeitė jos gyvenimas išgirdus diagnozę, kaip ji pateko į Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, koks jos santykis su Dievu...
Jolanta, būdama studentė, turėjo užduotį – įsivaizduoti, ką jaustų, išgirdusi apie mirtiną ligą. Tąkart teko įsivaizduoti, tačiau praėjus keletui metų, gyvenimas privertė ne tik įsivaizduoti... „ Įsisukus į gyvenimo verpetą atrodė, kad gyvensiu ilgai ir laimingai. Tačiau gyvenimas padarė savo pataisas, sustabdė, kai norai ir siekiai buvo kiti. Kažkada, kai dar mokiausi universitete, vienos dėstytojos paskirtas atsiskaitymas buvo parašyti savo jausmus, kai sužinai, jog sergi mirtina liga ir tau liko gyventi kelios dienos, savaitės. Tada nežinojau, ką rašyti, ką jausti. Negalėjau išgyventi tikro jausmo, įsivaizduoti, kas būtų, jei būtų. Aprašiau nesamą jausmą, kuris buvo netikras, išgalvotas ir tuomet pats darbas atrodė beprasmis, o liga ir mirtis nereali, ne man. Visai netikėtai, praėjus vos dešimčiai metų, teko „ gyvai“ išgyventi
Nors baimė ir nežinomybė kaustė, moteris nepasidavė. Neleido sau atsiriboti ir užsidaryti skausme: „ Norėjau kuo daugiau sužinoti apie ligą, jos gydymo būdus, „ laimingas“ istorijas, kurių, deja, nėra daug interneto platybėse. Žinojau, kad labai noriu gyventi, todėl visada viltis švietė neoninėmis šviesomis. Laikas pradėjo skaičiuoti minutes kitokiu ritmu. Laukiau remisijos( red. past. – laikinas ligos atoslūgis, per kurį sumažėja arba išnyksta ligos požymiai) su nerimu, bet neleidau sau pasiduoti. Taip drąsinau save, savo mylimuosius, draugus. Laukė kaulų čiulpų transplantacija. Su dėkingumu žvelgiau į brolį dvynį, su kuriuo dalinausi ne tik mamos įsčiomis, bet ir žaislais, mintimis apie meilę, gyvenimą, santuoką, vaikus... Jis buvo ne tik broliu dvyniu, bet ir kraujo broliu, surišusiu mus nematoma, nenutrinama, nepanaikinama gija. Brolis sako, kad „ tu dėl manęs“, o „ aš dėl tavęs“.
METINIS LEIDINYS, IEŠKANTIEMS ĮKVĖPIMO, VILTIES IR TIKRUMO SAVO GYVENIME