31
Dievui: už ką mane dabar Dievas baudžia? Ką man nori tuo pasakyti? Kodėl tai atsitiko būtent man? Ką aš blogo padariau? „ Ir tokiu metu žmogui reikalingas kelias, kuris supažindintų su tikruoju gailestingojo Dievo veidu, kuris tą žmogų myli, kuris nori, kad žmogus būtų laimingas ir sveikas“, – sako brolis.
Pirmiausia žmogus pats turi norėti pasveikti Pasak brolio E. Darulio OFM, bendraujant su ligoniais, jų artimaisiais, kurie lankosi Šv. Pranciškaus onkologijos centre, galima pamatyti pokyčius ne tik jų kasdieniame gyvenime, bet ir santykyje su Dievu: „ Didžioji dalis žmonių labai pasikeičia, žmonės tampa kitokie. Tačiau, jeigu sergantieji ateina pas mane kaip pas burtininką ir nori, kad viską sudėliočiau, tada labai sunku ką nors pakeisti. Žmogus nesiklauso, užsidaro savyje, bet nori, kad viskas pasikeistų. Žinoma, tokiu atveju Dievas irgi gali veikti, tačiau visada yra reikalinga laisva žmogaus valia. Net jeigu sergantysis turi daug skausmo, per jį turi prašyti Viešpaties pagalbos, bandyti įsiklausyti į kelis žodžius, kuriuos jam sako dvasininkas, artimas žmogus ar psichologas. Nors mažas žingsniukas turi būti iš ligonio pusės.“
Svarbiausia – nelikti vienam Liga paliečia ne tik tą, kuris serga, bet visus jį supančius žmones. Nutinka taip, kad kai kurie artimieji, draugai patys išsigąsta. Ima gailėtis žmogaus arba nuo jo pasitraukia, nes nežino, kaip su juo bendrauti. Tačiau svarbiausia – išlaikyti tokį bendravimą, koks buvo iki ligos. „ Tai bus sunkiau padaryti labai artimiems žmonėms. Jie vis tiek išgyvens informaciją apie ligą. Neįmanoma visiškai nieko neišgyventi. Bet aš manau, kad tam, jog tie išgyvenimai būtų lengvesni, reikėtų kreiptis į specialistus, tokius centrus kaip Šv. Pranciškaus onkologijos centras. Neužsidaryti savyje, tiesiog bandyti spręsti ligos problemą ne tik einant pas gydytojus, bet konsultuotis pas dvasininką, eiti pas psichologą, lankytis centruose, kur suteikiama tikrai gera pagalba.“ Žinoma, versti žmogaus visur lankytis nereikia, tačiau paraginti galima. „ Nėra blogai paraginti žmogų ateiti į vietą, kurioje jis gali gauti pagalbą. Jeigu neišdrįsta ateiti, gali kreiptis į bet kurį darbuotoją, brolį telefonu, elektroniniu paštu. Aš manau, kad mums, kunigams, svarbu, kad mes būtume paprasti, nuolankūs ir mylintys, kad žmonės nebijotų prieiti“, – sako Vilniaus Bernardinų klebonas. Nors dažniausiai visi kalba apie tai, kaip vienas ar kitas susitikimas, pokalbis, draugystė pakeičia sergančiųjų gyvenimus, nereikėtų pamiršti ir to, kad bendrystė duoda abipusių vaisių. Bendravimas su ligoniais keičia ir dvasininkų gyvenimą: „ Bendraujant pats augi kaip žmogus, kaip dvasininkas. Įgyji daug patirties. Kuo daugiau ateina žmonių, tuo daugiau gali jiems pagelbėti. Aišku, svarbiausia yra juos išklausyti. Pokalbio metu gali išgyventi ir turėti vidinį troškimą, kad žmogus būtų laimingas ir sveikas. Tai irgi daro poveikį. Bet kada tu matai, kaip žmogus keičiasi – tai kompensuoja visą tavo įdirbį. Aišku, žmonių dėkingumas ir malda labai padeda. Dėkingumas, virstantis malda, stiprina per antgamtinę Dievo malonę.“
METINIS LEIDINYS, IEŠKANTIEMS ĮKVĖPIMO, VILTIES IR TIKRUMO SAVO GYVENIME