17 SPORTUOJAME( NE) TRADICIŠKAI
Vaikystėje brolis Evaldas bėgo norėdamas aplenkti autobusą, o šiandien tokiu būdu neša viltį
Matyti kasdien bėgiojantį vienuolį, o dar kunigą – nėra labai dažnas reginys. Tačiau klaipėdiečiai, o ir visi tie, kurie pažįsta pranciškoną brolį Evaldą Darulį OFM, žino, kad sportiniai batai bei bėgimo apranga yra neatsiejami nuo šio brolio kaip ir rudas pranciškonų abitas. Trejus metus Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje bei Šv. Pranciškaus onkologijos centre tarnavusį brolį Evaldą aplankiau Vilniaus Bernardinų vienuolyne. Su dabartiniu Vilniaus Bernardinų parapijos klebonu pasikalbėjome apie sporto ir „ Vilties bėgimo“ reikšmę jo gyvenime.
Paklaustas, kada ir kodėl pradėjo bėgioti, brolis Evaldas prisiminė vaikystę: „ Jau mokyklos laikais bėgiojau su draugais. Kai mokiausi technikume( profesinėje mokykloje – red. past.), kartais bėgdavau į pamokas. Patikdavo lenktyniauti su autobusu. Žiūrėdavau, ar aš greičiau nubėgsiu, ar mano draugai su autobusu greičiau atvažiuos. Rimčiau ir daugiau bėgioti ėmiau prasidėjus „ Vilties bėgimo“ renginiams Klaipėdoje. Bėgimo metu aš labai pailsiu. Ypač psichologiškai. Bėgimo metu taip pat ruošiuosi kalboms. Persiskaitau reikiamą temą arba Evangeliją prieš mišias, o bėgdamas galvoju, ką reikėtų pasakyti. Bėgdamas dažnai mintyse skanduoju Širdies maldą: „ Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ O būna, kad kartais bėgu ir visai nieko negalvoju.“
Brolis Evaldas sako neklausiantis, kaip jo sportinę veiklą vertina broliai, tačiau ir jie turi savo pomėgių. „ Broliui Andriui taip pat patinka bėgioti. Aš manau, kad bet kokia iniciatyva ar veikla, kuri padeda jaustis sveikiau, yra priimtina mūsų provincijoje. Daug laiko teko gyventi su broliu Benediktu. Jis žaidžia tenisą. Kai matau jį į treniruotę įeinantį su raketėmis, džiaugiasi širdis. Norėtųsi, kad kiekvienas brolis, kiekvienas kunigas turėtų užsiėmimą, kurio metu pailsėtų, o tas poilsis suteiktų sveikatos. Jeigu jautiesi gerai, tada lengviau melstis, bendrauti su žmonėmis, būti geram bei nuolankiam“, – sako brolis E. Darulis.
Broli Evaldai, o kaip pavyksta rasti laiko treniruotėms, kai tenka suderinti ir maldą, ir bėgimą, ir tarnystes? „ Aš galvoju, kad kiekvienas žmogus savo dienoje turi tokias akimirkas, kada tiesiog egzistuoja. Net dirbant 8 val. per dieną, būna metas, kada žmogus sėdi ir galvoja apie tai, ką reikėtų nuveikti. O tuo metu jis galėtų stovėti, o gal ir bėgti. Manau, kad galime atrasti valandą bėgimui. Taip pat, kaip galime atrasti laiko maldai. Tik kažkodėl maldai, sportui žmogus laiko neatranda. Susimokėti už vandenį, elektrą laiko atrandame, nes kitu atveju – atjungs. Kadangi fizinės ir dvasinės sveikatos taip greitai neatjungs, nes Dievas visada yra šalia, dažnai bandome tai atidėti vėlesniam laikui. Kuo labiau atidedi, tuo mažiau jauti maldos, sporto poreikį.
METINIS LEIDINYS, IEŠKANTIEMS ĮKVĖPIMO, VILTIES IR TIKRUMO SAVO GYVENIME