Vilties miesto žurnalas 2018 Nr. 2 Viltie miestas Nr.2

5 VILTIES MIESTAS Ką Dievas sujungė... Sveikinu „Vilties“ ambasadorius, kurie į kiekvieną naują pradžią mus kviečia įžengti pro mylinčios širdies duris. Kiek daug 2017 metais jų atvėrėme Vilties mieste! Noriu ir aš pasidalinti tuo, ką Dievas sujungė... Keleri draugystės metai su Gyčiu atvedė mane į „Rožių planetą“... Čia ne tik 2 000 įvairių rožių sodinukų, bet dar daugiau tūkstančių šventų bitučių! Iš tiesų, čia visiškai kitoks pasaulis, kuris visada mums liks paslaptimi... Toks ir autisto pasaulis, kuriame gyvena jaunuolis, mano artimas bičiulis, turintis ryškų psichikos sutrikimą. Sunku prisipažinti, tačiau Gytis parodė man pasaulį, kuriame gyvenu aš, pasaulį, ne visada patinkantį Dievui, ir tai – tiesa. Ir tai, ką dabar Dievas sujungė, noriu išsaugoti amžinajam gyvenimui. Kitokį savo pasaulį pamatė ir savanoriai, ir specialistai, su kuriais praėjusią vasarą penkias savaites leidome kartu Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne ir jo prieigose. Kitokie – su dėmesiu, meile, nuostaba – įėjome į Gyčio pasaulį. Vieną rytmetį, kai bandėme surasti gražiausią rožės žiedą, staiga jo žvilgsnis tapo mūsų akis jungiančiu tiltu, kuriuo buvo gabenami klausimai į mano širdį. Prisimenu, paklausiau savęs, kaip šis tiltas išlaiko tokį svor į? Dievaž, atramos turėtų griūti… Pažink mane: mano vardas Gytis, man septyniolika. Iki šiol visi su manimi elgiasi labai vaikiškai, nors aš jau ne vaikas, aš – jaunuolis! Tačiau be profesijos ir be pinigų. Aš noriu būti toks, kaip tu! Nenoriu būti amžinas vaikas. Noriu būti tau draugu. Man smagu, kai mane giria. Džiaugiuosi, kad išmokau skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Mokausi aš kitaip, bet išmokęs viską darau labai nuoširdžiai. Noriu būti mylimas. Klausiu, ar turiu teisę gyventi aš, neturintis profesijos ir pinigų? Ar turiu teisę gyventi ir būti šalia tavęs, neturėdamas profesijos ir pinigų? Klausiu, nes man nesmagu dėl tavęs. Kaip ir kuo galiu pateisinti savo buvoliavimą tavo akivaizdoje be profesijos ir pinigų? Kodėl tavo akys taip nuliūsta, kai jos išvysta mane – be profesijos ir pinigų? Ar tu pats matai, kaip tavo gyvenimas sukasi aplink daiktus ir prarado kelią? Aš esu Gytis... Žiūriu į savo rožę ir neketinu, nenoriu jos uždengti krištolo gaubtu... Nenoriu gyventi tarp sienų keturių... Noriu būti toks, kaip tu. Laisvas. Kaip ir tu... Nors vengiu naujų kelių, kartais man baugu matyti naujus veidus, bet prisijaukinę mane jie tampa man tikri draugai... Vis dėlto kas turi įvykti, kad man leistumei gyventi, nors tau negaliu būti niekuo naudingas, nes neturiu profesijos ir pinigų? Gyti, mano meilė tau nėra drungna. Dievas jungia mylinčias širdis. Džiaugiuosi savimi. Mes išmokome leisti kartu laiką. Žaidžiame. Vis dažniau matau tavo akių žvilgsnį, nukreiptą į mano rankas. Tu tikrai neliksi be profesijos ir pinigų. Į tave panašūs žmonės būna puikūs savo srities specialistai, žinovai. Tačiau jų tarpasmeninio bendravimo sunkumai juos padaro bedarbius. Mes žengėme didelį žingsnį pirmyn. Pradėjau svajoti apie „Rožių planetą“, kaip centrą, kur vaikai, turintys autizmo problemą, nuo pirmųjų gyvenimo metukų iki visiško integravimosi į suaugusiojo gyvenimą, darbą ir bendruomenę, gyventų jiems labai draugiškoje aplinkoje. Labai noriu, kad atsiribojimas nuo autistiškų vaikų ir suaugusiųjų kuo greičiau peraugtų į supratimą, kad visuomenės gerovė matuojama silpniausiųjų jos narių laimės ir džiaugsmo koeficientu. Mūsų talentai ir pastangos padėti jiems reiškia atsiliepti į Dievo meilę, kuri mums yra labai jautri ir trapi. Brolis Benediktas Jurčys M E T I N I S L E I D I N Y S , I E Š K A N T I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S A V O G Y V E N I M E

Vilties miesto žurnalas 2018 Nr. 2 Viltie miestas Nr.2 | Page 5