36
Pasak profesoriaus, netolerantiškumą reikia „ gydyti“ Kalbantis su tėvais, auginančiais autistiškus vaikus, jie prasitarė, kad nors situacija po truputį gerėja, tačiau pagarbos, priėmimo ir supratimo srityse dar yra kur tobulėti. Visuomenė dar nepatikliai žiūri į vaikus, kurie elgiasi kiek kitaip. Nesugeba jų kitoniškumo priimti. Prof. D. Pūras turi savo nuomenę ir šiuo klausimu: „ Tai yra užburtas ratas. Arba vištos ir kiaušinio problema. Vienintelis man žinomas veiksmingas visuomenės keitimo būdas būtent ir yra vaikų su autizmu ir kitokia negalia integravimas į visuomenę visomis prasmėmis. Kol šie vaikai bus atskirti nuo kitų vaikų mokyklose ir kitur, tol ir tęsis netolerancija. Tik pasiryžus valstybėje nuosekliai vykdyti vaikų su negalia integraciją ir tą integraciją vykdant be išsisukinėjimų, galima „ pagydyti“ sveikąją visuomenę nuo netolerancijos „ viruso“. Tik svarbu pabrėžti dar tai, kad integracija turi vykti nuosekliai, atsakingai, o tai reiškia, kad ji turi
apimti rimtus, jai skirtus žmogiškuosius ir finansinius išteklius. Deja, kol kas Lietuvoje didelė dalis šių išteklių, kurie padėtų veiksmingai vykdyti integraciją, nusėda visokiose specialiose segreguotose įstaigose, taigi tęsiamas ydingas užburtas ratas“. Prof. Dainiau, o kokia situacija yra su vaikų integracija? Koks, jūsų nuomone, galėtų būti tinkamiausias sprendimas? „ Tinkamiausias sprendimas yra įtraukusis ugdymas( inclusive education). Lietuva turi visas galimybes atsisakyti segreguotų ugdymo įstaigų ir pasiekti, kad visi vaikai mokytųsi kartu. Tam reikia ryžto ir išteklių. Svarbiausia kliūtis yra „ užsiprogramavimas nesėkmei“. Nemažai žmonių iš anksto „ žino“, kad integracija patirs nesėkmę. Tokiu atveju, vaikas „ integruojamas“ taip, kad ir jam, ir šalia esantiems vaikams, ir mokytojams, būtų blogai. Tokiai integracijai neskiriami reikiami žmogiškieji ir finansiniai ištekliai, pasąmoningai siekiama sukompromituoti integracijos idėją. Kartais net vaikų tėvai skatinami rašyti kolektyvinius laiškus dėl konkretaus vaiko su raidos ir elgesio ypatumais pašalinimo iš ugdymo įstaigos – esą jo buvimas trukdo kitiems vaikams ar net yra pavojingas. Tačiau, kai integracija yra vykdoma atsakingai ir su ištekliais, laimi absoliučiai visi: ne tik vaikas su negalia ir jo šeima, bet ir visi kiti vaikai bei visuomenė. Ji tampa tolerantiška ir tiesiog sveikesnė“. Žinoma, norėtųsi, kad atsakingos valstybinės institucijos imtųsi spręsti šią problemą ir padėtų pamatyti konkrečius pokyčius pagalbos autistų šeimoms srityje. Tačiau kartais laukti, kol kažkas kitas ims ir pradės darbus, neverta. Juk dažnai užduodame klausimą – o ką aš galiu padaryti, kad situacija pasikeistų. Klaipėdoje broliai pranciškonai šią vasarą pradėjo ieškoti atsakymų į šį klausimą. Penkias vasasaros savaites autistiški vaikai buvo „ okupavę“ Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyną ir jo prieigas. Broliai sukaupė pakankamai informacijos vardan „ mažųjų“ revoliucijos.
METINIS LEIDINYS, IEŠKANTIEMS ĮKVĖPIMO, VILTIES IR TIKRUMO SAVO GYVENIME