30 SOLIDARUMAS
Autizmas – sutrikimas, besitęsiantis visą gyvenimą
Kai pamatai vaiką, intuityviai nori jam nusišypsoti. Ir lauki atsako. Tačiau jis nebūtinai tau nusišypso. Gali kalbinti, tačiau jis gali net nemirktelėti. Jeigu norėsi apkabinti ir panešioti, dažniausiai sulauksi priešingos reakcijos, nei tikėjaisi. Vieną akimirką jie nori įsikibti tau į ranką, tačiau kitą – gali atsisėsti ant žemės, rėkti, trypti kojomis ir stumti jus šalin. Tačiau viską, ką jie daro, daro iš visos širdies. Žinoma, į juos supantį pasaulį jie žiūri iš savo širdelių, kurioms įprasti dalykai kartais atrodo labai neįprastai. Bet jie – mūsų visuomenės dalis. Tai – vaikai, turintys autizmo sindromą.
Sutrikimas, kurio išgydyti neįmanoma Medicinos pasaulyje tarsi yra įprasta, kad visos ligos ir jų simptomai yra aprašyti. Kiekvieniems iš jų pasireiškus, žmogui yra skiriamas specialus gydymas. Pasak vieno iš autizmo specialistų S. M. Edelson, autizmas- neurologinis raidos sutrikimas, kuris paprastai lemia vaiko nepakankamą socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio vystymąsi ar jo sulėtėjimą. Tai nėra liga, kurią galima išgydyti pritaikius tinkamus vaistus. Tai sindromas, kuris tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Šis sutrikimas dažniausiai pasirodo dar vaikystėje, vos gimus, arba apie 2-uosius gyvenimo metus. Nors autizmo sutrikimas trunka visą gyvenimą, palengvinti šį sutrikimą galima. Įdedant daug darbo, meilės ir kantrumo įmanoma lavinti įgūdžius, kurių vaikas neturi arba kuriuos prarado. Deja, daugelis tėvelių praranda nemažai laiko, nes nenori pripažinti, jog jų vaikas turi šį sutrikimą. Dažnai tikisi, kad vaikas „ išaugs” ir viskas bus gerai.
Autizmo sindromui „ pasibeldus“ Susipažinkime su šeima, kuri nusprendė priimti autizmą ir pradėjo su juo dirbti. Rita, Vidas ir Gytis Karveliai. Mama, tėtis ir sūnus. VšĮ „ Elgesio sprendimai“ direktorė, jos pavaduotojas ir vaikas, su autizmo sindromu. Tam, kad atsirastų ši organizacija, šeimai teko susidurti su liūdna žinia. Jų sūnus – autistas. Moteris prisimena, kad ši žinia į jų šeimos namų duris pasibeldė labai seniai. Kai Gytis buvo maždaug dvejų metukų. Iki tol sveikas, guvus, gražus berniukas staiga nustojo kalbėti. Mama prisimena, kad nuvežus vaiką pas gydytoją, ji nuramino, jog vežti pas kitus specialistus berniuko nereikia, nes jis dabar truputį patylės, bet greitai pradės kalbėti rišliais sakiniais. Tačiau berniukas kalbėti nepradėjo. Maža to, ėmė ryškėti ir dėmesio sutrikimas. Kviečiamas eiti į lauką ar pažaisti, sūnus nereaguodavo. Dar kartą nuvykus pas gydytoją, tėvai išgirdo verdiktą: „ Jūsų sūnus – kurčias“. „ Gytis gėrė antibiotikus. Pabaigus jų kursą gydytojai pasakė, kad staigus apkurtimas – antibiotikų šalutinė reakcija“,- verdiktą prisimena mama Rita. Gydytojas diagnozę nustatė bandydamas atkreipti berniuko dėmesį į cypsintį žaisliuką. Tačiau berniuko tėtis Vidas Karvelis nesutiko su gydytojo nuomone, nes jam tarp pirštų patrynus saldainio popieriuką, berniukas iškart atsisuko. Taip yra, kad autistiški vaikai, dažniausiai, reaguoja į tuos garsus ir dalykus, kurie juos domina. Rodant tai, kas jiems nepatinka – jie gali net nekrustelėti. Tačiau gydytojas tai palaikė sutapimu ir pasiūlė po savaitės atvykti klausos aparatų implantacijai. Vis dėlto tėvai nieko nelaukę nuvežė sūnų pas kitą gydytoją, kuris atlikęs tyrimus pasakė, jog berniukas girdi 100 %. Berniuko tėtis po truputį ėmė suprasti, kad visi sūnaus simptomai atitinka autizmo sutrikimo bruožus. Vidas Karvelis – Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos direktoriaus pavaduotojas mokėsi Kanadoje ir nemažai dalykų apie šį sutrikimą jau žinojo. Todėl nieko nelaukdama šeima pradėjo ieškoti galimybių, padėsiančių dirbti su šiuo sutrikimu. Rado jiems labiausiai tinkamą programą, vadinamą ABA( taikomojo elgesio analizės metodas). Šeima kvietėsi specialistus iš užsienio, kurie skraidė pas Karvelių šeimą į
METINIS LEIDINYS, IEŠKANTIEMS ĮKVĖPIMO, VILTIES IR TIKRUMO SAVO GYVENIME