Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3

6 ŠV. PRANCIŠKAUS VILTIES MIESTAS 2010 m. Caballe atvyko į Lietuvą antrąkart jau mano kvietimu kartu dainuoti vieno banko jubiliejaus koncerte. Tuomet aš laukiausi dukros, bet niekas apie tai nežinojo. Šį kartą mes trise kartu lipome į sceną, be to, tie metai sutapo ir su mūsų draugystės dešimtmečiu. Koncertas buvo nuostabus, Montserrat labai dėmesingai vis manęs klausinėjo, kaip jaučiuosi. Ir 2015, ir 2017 metais savo gimtadienius švenčiau jos namuose. Montserrat man yra didžioji Mokytoja, mano scenos partnerė, stebuklingas žmogus, kuris man ne tik atidarė tarptautinius vartus, bet ir suteikė be galo daug išminties, tikėjimo. Kas Jums yra autoritetai, kurie įkvepia, pakylėja? Mane įkvepia kiekvienas geras, dvasingas, doras žmogus. Tokie, ačiū Dievui, mane supa visame pasaulyje. Esate kviečiama dainuoti didžiosiose pasaulio salėse. Kas Jus sugrąžina į Lietuvą? Lietuva – mano tėvynė, myliu ją. Čia jaučiu publikos meilę. Abipusis jausmas visada pats nuostabiausias. Esate „Vilties koncerto“ siela. Kokią misiją, kokius tikslus ir užduotis įgyvendinate organizuodama ir dalyvaudama jame? Labai ačiū už tokį gražų įvertinimą. Esu be galo laiminga, kad bendrauju su broliu Benediktu. Jis yra tikroji „Vilties koncerto“ siela. Aš tik stengiuosi prisidėti viskuo, kuo galiu. Manau, šiuo koncertu mes labiausiai stengiamės skleisti viltį, šviesą, gerumą ir norime padrąsinti visus tuos, kuriems mūsų palaikymas yra labai svarbus. Tai gerumo šventė, jungianti mus visus, jos visada laukiame. Jūsų biografijoje ypatinga vieta tenka Vagnerio operoms. Jų pastatymai Lietuvoje – šventė operos mėgėjams, vertinantiems šio žanro įvairialypiškumą. Kaip pati išgyvenate šio kompozitoriaus operas? Vagnerio muzika – viena nuostabiausių, o jo vaidmenys – reikalaujantys aukščiausio solisto meistriškumo, iki jų būtina augti: ne tik gebėti dainuoti keturias ar penkias valandas – svarbi ir begalinė visapusiška ištvermė. Be to, reikia suprasti visą siužetinę sudėtingą liniją ir sukurti įtikinamą personažą. Lietuvos nacionaliniame teatre sukūriau pagrindinį Brunhildos vaidmenį – esu pirmoji lietuviškoji Brunhilda operoje „Valkirija“, kurią režisavo neseniai anapilin iškeliavęs nuostabus režisierius Eimuntas Nekrošius. Po šio pastatymo ir bendravimo su maestro Nekrošiumi išliko daug nuostabių ir prasmingų atsiminimų. Mes labai gražiai draugavome iki pat jo mirties. Jis mane mylėjo ir labai vertino, aš jį taip pat labai mylėjau ir vertinau. Atmenu, kai per vieną iš generalinių repeticijų maestro garsiai į mikrofoną pasakė: „Nomeda, ar Jūs suprantate, kaip gerai Jūs dainuojate, kaip gerai vaidinate ir kaip gerai atrodote?“ Mane visiškai apstulbino ir pamalonino šie jo žodžiai – juk visi žinojo, kad maestro labai jau retai sako komplimentus... Mes jautėme vienas kito nuoširdumą, tikrumą ir talentą, todėl mums visada buvo šventė bendrauti. Dar norėčiau pažymėti, kad apie Vagnerio muziką sklando daug mitų, neva ji yra labai sudėtinga, ilga ir gal net nuobodi, daug garso ir t. t. Kai vyko viena iš „Valkirijos“ premjerų, buvo atvykusi garsaus dirigento Riccardo Mutti žmona Cristina, kuri vėliau šią produkciją nupirko ir parodė savo teatre Italijoje. Po premjeros Cristina Mutti priėjo prie manęs su ašaromis ir pasakė: „Nomeda, ačiū, kad Jūs man parodėte, koks iš tikrųjų yra Brunhildos vaidmuo ir šios operos muzika. Tiek daug lyrizmo, gražaus dainavimo ir tikrų emocijų aš nesitikėjau. Mes esame įpratę, kad dažniausiai tokius didelius ir sudėtingus vaidmenis išrėkia, išforsuoja“. Buvote ne vieno TV projekto komisijos narė, pati įgyvendinate nuostabų projektą „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“, kurie užpildo intelektualių pokalbių stygių. Kaip pati jaučiatės, dirbdama su televizijos projektais? Man labai patinka šis darbas, jaučiu, kad esame reikalingi ir mylimi, įgyvendiname labai konkrečią misiją. Turiu pažymėti, kad pokalbis su maestro Nekrošiumi mano laidoje, įrašytas ir parodytas 2018 m. kovo mėn., taip pat yra paskutinis didelės apimties jo interviu... Kokios yra Jūsų kultūrinės vertybės, kokio pasaulio ilgitės ir kokiu tikite šiuo materialiu laikmečiu? Visiems kultūros žmonėms linkiu priimti nuolankią poziciją: kaip tikintieji gali remtis tikėjimu, netikintieji – kitomis dvasinėmis praktikomis, kiekvienam geriausia rasti savo mentorių ir įkvėpėją. Pastebiu, kad Lietuvos menininkams dažnai būdingas pasipūtimas, žvilgsnis iš aukščiau, susireikšminimas, egoistinis pasitenkinimas savimi. Linkėčiau aukštesnio skrydžio, meilės, šviesos ir tikėjimo. M E T I N I S L E I D I N Y S I E Š K A N T I E S I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S AV O G Y V E N I M E

Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3 | Page 6