Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3 | Page 3

3 ŠV. PRANCIŠKAUS VILTIES MIESTAS Savanorystės muzika ir melodijos Savanorystę reiktų apibūdinti kaip be atlygio teikiamą pagalbą privatiems subjektams įvairiuose sektoriuose – asmenims, gyvūnams, augmenijai - ir tai daryti žmogų motyvuoja solidarumas, socialinis teisingumas, altruizmas, filantropija ar dar kas panašaus. Prieš 12 metų Klaipėdoje pasigirdo pirmieji balsai, kviečiantys keisti visuomenę kuriant naują santykį su onkologiniais ligoniais ir jų artimaisiais, dėl jų teisių į orų ir pagarbų gyvenimą. Džiugu, kad į šį troškimą buvo atsiliepta daugybe iniciatyvų, dėl to kasmet vyksta solidarumo ir paramos renginys „Vilties bėgimas“. Šiandien drąsiai galime įgarsinti „Šv. Pranciškaus vilties miesto“ moto: „Meilė nereikalauja atlygio!“ Savanorystė gimsta kaip spontaniška piliečių valia neišspręstų problemų, kurios atsiranda dėl valstybinių institucijų biurokratijos ir abejingumo ar kapitalistinės/komunistinės rinkos egoizmo, akivaizdoje. Paprastai savanorystė vykdoma individualiai arba organizuotai. Savanorystė yra atsakas į tai, kas konkrečioje situacijoje yra būtina: pavalgydinti alkstančius, aprengti sušalusius, pasirūpinti sergančiais ir t. t. Mes kalbame apie konkrečius žmones, kuriems reikalingas mūsų žmoniškumas. Jiems reikia nuoširdaus mūsų buvimo šalia jų, su jais ir juose, dėl jų saugumo, dėl jų ateities. Jie nori patirti mūsų žmoniškumą. Meilės reikia kiekvienam iš mūsų, jos visada reikia, čia ir dabar. Toks yra žmogus. Dažniausiai meilės stoka tampa kančios priežastimi. Nors vykdydami savanorišką veiklą apie meilę nekalbame – pati meilė randa būdų prabilti į stokojantįjį pagalbos. 1973 metai, kaip ir visi ankstesnieji mano gyvenimo metai, turėjo 365 dienas. Tačiau niekad neužmiršiu tos vienintelės metų dienos ir Dievo malonės, man suteiktos per Porciunkulės atlaidus Kretingos bažnyčioje. Tai buvo diena, kai mano širdį laimėjo Kristus. Tą pačią dieną manyje pabudo ypatinga meilė. Tos pačios dienos vakarą susitikimas su keturiais sergančiais, suvargusiais ir susenusiais Kretingos pranciškonais dovanojo man apsisprendimą tapti broliu pranciškonu. Štai taip „Kristaus meilė valdo mus“ (2Kor 5,14). Mano meilė Kristui paskatino mane gyventi ne dėl savęs, bet gyventi su juo dėl kitų oraus išlikimo. Man pakako penkerių studijų metų Kauno kunigų seminarijoje, kad dingtų Dievo ir žmogaus baimė. Nuo tada ypatinga meilės jėga mane traukė ir Dievas, ir žmogus. Atsirado daug erdvės gailestingumo darbams ir savanoriškai veiklai, o svarbiausia – suvokimui, kad šiame pasaulyje esu dėka kitų žmonių laiko, darbo ir šilumos, kuriuos man neatlygintinai dovanoja. O tai reiškia, kad ir aš, ir visi mes savo laiką, darbą ir šilumą turime dovanoti kitiems. Tik tokia dovana kitų nežemina, nes tokiu būdu mes dovanojame save kaip asmenį, kurį myli Dievas. O kitaip ir nebūna... Ypač tai išgyveni būdamas vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, apsuptyje. Brolis Benediktas