Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3

ŠV. PRANCIŠKAUS MIESTAS VILTIES MIESTAS 12 VILTIES Augantys kartu su žvaigždėmis Augantys kartu su žvaigždėmis „Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus pyktelėjo ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas, – niekaip neįeis į ją“. Ir Jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.“ Mk 10,13-16 Ankstus rugsėjo pirmadienio rytas. Lauke neįprastai šilta, saulėta, virš galvų krykauja į pietus išskrendantys paukščiai. Tuo metu prie Pranciškonų vienuolyno ant žalios kalvelės būriuojasi geltonai apsirengę žmonės: tai „Šv. Pranciškaus vilties miesto“ savanoriai, pakilę iš lovų anksčiau už kitus ir besiruošiantys „Žvaigždučių vilties bėgimo” renginiui. „Medeinės“ mokyklos mokytojai bei Klaipėdos licėjaus gimnazistai nešioja stalus, stato tvoreles bei plačia šypsena pasitinka visus atvykstančiuosius. Į draugyste ir viltimi kvepiantį bėgimą pamažu rinkosi vaikai iš Klaipėdos miesto mokyklų – „Medeinės“, „Svetliačiok“, „Litorinos“, „Vitės“, „Santarvės“, „Verdenės“, dienos centro „Klaipėdos lakštutė“, lopšelio- darželio „Atžalynas“. Iš viso atgužėjo apie 800 vaikų, pedagogų, tėvelių, bendruomenės bičiulių. Brolis Benediktas pakvietė visus pasveikinti į Lietuvą atvykstantį popiežių Pranciškų, ištariant „Buon giorno, Papa!” Vaikai kartu su suaugusiais dalyvavo draugiškame bėgime ir tarpusavyje lenktyniavo gerumu ir meile. Olesia džiaugiasi ne tik pasiektais rezultatais, bet pačiu procesu, kuris augina ne tik vaikus, bet ir ją pačią. Idėja surengti tokį didelį renginį kilo, kai Olesia Matulevičienė, kūno kultūros mokytoja „Medeinės“ mokykloje, kartu su broliu Benediktu atsiliepė į prašymą sukviesti į bėgimą visą būrį žmonių – tėvus, kaimynus, bičiulius ir ypač vaikus, kurių neįprasta raida. Kad visiems būtų suteikta galimybė bėgti kartu viena kryptimi ir pajausti šalia bėgančio žmogaus širdies ritmą. Olesios akys visada šypsosi, kai ji pasakoja apie „savo“ vaikus: „Jie yra nuostabūs, savaip unikalūs. Mūsų visuomenė vis dar mokosi priimti žmones tokius, kokie jie yra. Juk tobulų M E T I N I S L E I D I N Y S I E Š K A N T I E S I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S AV O G Y V E N I M E

Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3 | Page 12