maloniai praleisto laiko. Visgi, savivaldybės gana didelę dalį reikalavimų suteikti visus šiuos patogumus atmetė, nes tai tik dar labiau sustiprintų norą stigmatizuoti įgaliesiems visuomenės nariams. Iš socio-psicgologinės perspektyvos, toks aplinkos sukūrimas ne tik užimtų daug laiko ir jėgų, tačiau ir visą supančią žmogaus aplinka paverstų vienu dideliu priminimu, jog neįgalūs žmonės iš tiesų yra nepajėgūs gyventi. Apart to, šitokia aplinka gali nepatikti ir apsinkinti gyvenimą tiems neįgaliesiems, kurie iš visų jėgų stengiasi panaikinti savo stigmą ir parodyti žmonėms, kad aš esu daugiau negu tik vežimėlis, aš esu ir asmenybė.
Psichologinės negalios
Ne vien tik vežimėliuose sėdintys žmonės yra negalės žmonės. Nemažą dalį visos šios grupės sudaro žmonės turintys įvairių psicgologinių negalių. Alzheimeris, demencija, amnezija, delyras, Dauno sindromas, šizofrenija. Visi šie išvardinti ir dar daugiau ligų taipogi yra veiksniai, dėl kurių žmogus gali būti stigmatizuojamas ir sutapatintas su neįgaliųjų socialiniu ir kultūriniu pogrupiu. Šios negalios dažnai yra pripažystamos kaip menkesnės negu tos, dėl kurių žmogus yra priverstas sėdėti vežimėlyje, tačiau dauguma atvėjų yra visiškai skirtingai. Žinoma, psichologinės (taip pat kaip ir fizinės) negalios yra skirtingo sunkumo lygio. Žmogus turintis žemo sunkumo lygį gali visiškai neišsiskirti iš viusomenės ir pats to net nežinoti ir toliau gyventi kaip ir gyveno, nepatirdamas jokios neįgaliojo stigmos. Kiti, turintys aukštesnį sunkumo lygį iš tiesų yra neįgalūs. Tokie žmonės ne retai negeba ne tik bendrauti, tačiau ir patys pavalgyti, nueiti į tuoletą, šnekėti. Čia atsiranda šiek tiek kitoks stigmatizacijos pobūdis negu fizinę negalią turintys žmonės.
Žmonės su psichologinėm negaliom dažnai neturi susikūrę jokių vertybės sistemų kurios būtų tarsi pakaitalas esamoms, jiems neįmanomos pritaikyti vertbybių sistemos. Estetinių vertybių požiūriu tokie žmonės ne retai dėvi sauskelnes, reikalingi seilinukai, pagalba vaikštant (nors fiziškai toks žmogus yra visiškai sveikas), dėl esamos ligos, gali būti pasikeitęs fizinis kūnas (pvz: Dauno ligos sukelti fiziniai pokyčiai dažnai visiškai nesukelia jokio fizinio neįgalumo) ir tai sudaro visuomenei labai atgrasų įvaizdį. Žmogus pradedamas stigmatizuoti vien dėl šio dalyko. Dažnos problemos su kuriomis susiduria žmonės turintys psichologinius sutrikimus yra tokios pačios kaip ir žmonės turintys fizines negalias. Lingvitiniu požoiūriu žmonės vadinami „atsilikėliais“, „idiotais“, „retardais“ ir visi šie pasakymai juos, visuomenės akyse paverčia „nenormaliais“
Vilniaus universiteto atliktame tyrime apie šizofrenija sergančius žmones buvo atskleisti žiaurūs duomenys. Dauguma respondentų dalyvavusių tyrime pasisakė už baisią stigmatizaciją, socialinį atstūmimą ir pasunkėjusi gyvenimą, diagnozavus ligą. Asmeniniai santykiai yra labai svarbūs kiekvieno asmens gyvenime, ypač žmonėms kuriems yra nustatytas psichinės sveikatos sutrikimas, viena iš tyrime apklaustųjų, 30 metų amžiaus moteris pasake:
„Jie visi nusiskuko nuo manęs kai aš patekau į Vasaros ligoninė. Net nenorėjo manęs lankyti, nes gėdijosi. O tie, kurie vis tik aplankydavo, nežinojo kaip su mainmi elgtis, lyg aš būčiau raupsuota. Aišku mano liga man buvo žymus trūkumas, nes dėl jos aš praradau didelę dalį savo draugų“
Negalios stigmų dimencijos
Tarpasmeninis bendravimas su negalės žmonėmis gali būti labai skirtingas priklausomai nuo negalios dimencijos. Moteris kuri per avariją prarado koją, dabar turi nešioti protezą, kuris jai beveik netrukdo ir nesukelia labai rimtos negalios ir žmogus kuris nuo gimimo yra paralyžiuotas ir turi su savo burna valdyti elektroninį vežimėlį norint judėti priklauso visiškai skirtingoms dimencijoms.
Pirmąją negalios stigmų dimenciją Goffman išskyrė taip: žmones kurie turi stigmas yra skirstomi į dvi grupes – žmonės su matomom stigmom ir žmonės su nematomom stigom. Matomos stigmos gali būti tokios kaip randai ant veido, apgamai, lengvos deformacijos. Šias stigmas yra sunku ar visai neįmanoma paslėpti, todėl laikui eunant žmonės su jomis susitaiko. Nematomas stigmas turintys žmonės susiduria su visai kitokia problema, pasirinkimu, ar pripažinti savo stigmą ir rizikuoti būti atstumamt, ar stengtis ją paslėpti ir apsimesti, kad nieko nėra, taip meluojant sau ir žmonėms su kuriais bendraujama, ar stengtis tai slėpti ir tikėtis jog niekuomet neišaiškės. Nematomų stigmų pavyzdžiai yra tokie kaip homosexualumas ir epilepsija.
Antroji svarbi dimencija yra nustatyti ar esamas neįgalumas yra kontroliuojamas ar ne. Nors dauguma fizinių negalių yra nekontroliuojamos, tačiau tokios kaip anoreksija, persivalgymas, homosexualumas, AIDS yra pateikiamos kaip kontroliuojamos. Todėl šios kontroliuojamos stigmos yra daug labiau niekinamos, nes jos pasirenkamos.
STIGMA
56