diskriminaciją, sudarė sąlygas žydų kultūros
likučiams prikelti iš griuvėsių. Tai semitų
kalba, gyvuojanti daugiau nei 4000 metų.
Semitų grupei taip pat priklauso aramėjų
kalba, kurios elementų esama religinėje žydų
literatūroje, pradedant bibliniais tekstais –
seniausiais
hebrajų
kalbos
paminklais.
Talmudas. Pobiblinėje epochoje (maždaug nuo
mūsų eros 2 amžiaus) hebrajų kalba
nebevartojama kasdieniam bendravimui, ją
išstumia
aramėjų
kalba.
Diasporoje
bendravimo kalbomis tampa naujos žydų
kalbos, susiformavusios kaip hebrajų bei
aramėjų ir modifikuotų vietinių kalbų sintezė.
Įvairiose žydų diasporos vietose jos skirtingos
(jidiš, ladino ir kt.).
Lietuvos žydai priklauso aškenazams, t.y.
Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos žydams.
Aškenazų religinė praktika šiek tiek skiriasi
nuo Ispanijos, Pietų Prancūzijos ir Balkanų
žydų, kurie vadinami sefardais, papročių bei
ritualų. Bet kadangi žydų religinės tradicijos
pagrindas yra Tora (Mozės penkiaknygė) bei
Talmudas (žydų religinių įstatymų kodeksas,
sukurtas mūsų eros 3 – 5 a.), tai aškenazų ir
sefardų skirtumai mažiau reikšmingi, nei jų
panašumai. Tarp aškenazų Lietuvos žydai
visada pasižymėjo ypč griežtu religinės
tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu
bei ypatingu mokslingumu. Jiems buvo
būdingi ir kai kurie specifiniai religiniobuitinio gyvenimo bruožai; visu tuo jie
išsiskyrė iš kitų, juos imta vadinti litvakais.
Kitas paplitęs litvakų pavadinimas
–
mitnagedai arba, išvertus iš ivrito, "nesutinką".
Šį pavadinimą litvakai gavo 18 a., kai Ukrainoje
ir Baltarusijoje paplito artimas misticizmui
chasidizmo sąjūdis, kuriam mitnagedai
priešinosi, todėl Lietuvoje šis sąjūdis turėjo
nedaug pasekėjų.