Stigma Birželis 2014 | Page 17

labai religinga moteris, kuri lanko kažkokią krikščionišką sektą. Viena jos draugė esanti taip pat labai tikinti sužinojus , jog jos sūnus nuo 15 metų žaidžia su mergaitiškais žaislais, turi moteriškų manierų, rengiasi mergaitiškai. Jo mama nejuokais išsigando ir apibūdino tai kaip Dievo bausmę ir nelaimę. Pats sūnus jautėsi normaliai ir sakė, kad tai jam yra normalu. Motina laikėsi tokios pozicijos, nes Krikščionybė toleruoja tik heteroseksualų šeimą. Sūnaus klasiokai, mokytojai ir draugai nežinojo, kaip jis save identifikuoja, tačiau stigmatizuoti pradėjo pastebėję, jų nuožiūra, netinkamą jo elgesį , manieras. Klasiokai nenorėjo priimti jo žaisti futbolą, krepšinį, vengdavo su juo net būti būrelių grupėse, požiūrį ir turėjo įtakos tokiai jų mąstymo krypčiai. Tai sudaro palankias sąlygas stigmatizuoti kitokius žmones priklausančius įvairioms kultūrinėms mažumoms, bet itin stigmatizuojamos mažumos susijusios su nuo normos ribų nukrypstančiu lytiniu savo identifikavimu. Dėl tokiu , iš pirmo žvilgsnio, įprastų dalykų kaip auklėjimas, bendravimas su vaiku ir nuo tėvų perteiktų taisyklių vaikams tai ir prasideda. Gali pasirodyti, kad šios detalės nėra reikšmingos ir tėvai savo palikuonims linki tik gero. Juk tėvai perteikia savo požiūrį vaikams jį auklėdami, mokydami, globodami, auklėja jį pagal savo įsitikinimus bei vaikui tampa gyvenimo mokytojais ir autoritetais. Štai kodėl tokią didelę reikšmę vaikui turi šeima, ypač socializacijos proceso metu, kai patirtis yra perimama ir tampa vaiko savasties dalimi bendravime ir veikloje. Tačiau nereikia pamirštisvarbu ne kiekybė, o kokybė. Tėvai gali kalbėti daugumos atžvilgiu priimtinas tiesas savo atžalai, tačiau ar vaikas nieko nežinodamas apie mažumas žinos kaip teisingai elgtis ir galės pats įvertinti situaciją kad ir vyresniame amžiuje? Nuo to ką vaikas mato, išgyvena šeimoje, mokykloje, artimoje aplinkoje priklausys ar jis vadino pediku. Motina buvo gilioje nežinioje ir bus tolerantiškas, pagarbus, ar jis bus kreipėsi pas psichologą, kuris bendė ją pakankamai drąsus ir išsilavinęs pripažinti nuraminti, patarė susitaikyti su tuo ir nesieti to kitokią realybę nei apie kurią jam pasakojo su religija. Motina netgi bijojo pagalvoti, ką tėvai. Tad tėvam ir mokyklai iškyla svarbus sakys aplinkiniai sužinoję, jog jos sūnus uždavinys-išmokyti vaiką adekvačiai reaguoti į identifikuoja save kaip moterį, nes ji dirba neįprastus reiškinius, tokius kaip atsakingą aukštų pareigų darbą, o juos didžiąją transseksualų egzistavimas mūsų visuomenėj. dalį draugų ir bičiulių sudaro taip pat giliai Pasiekus teigiamų ir naudingų rezultatų tikintys asmenys, kurie užjaučia ir įvardina tai auklėjime, pabrėžiant tolerancijos svarba, kaip Dievo bausmę. Tai įrodo, jog mano nuomone, tikrai sumažėtų noras stigmatizuojami ne tik vaikai, bet ir tėvai. Šis stigmatizuot transeksualus, tokiu būdu juos pavyzdys gerai iliustruoja, kaip besityčiojantys skaudint, žeist, pažemint. Tai būtų tikrai draugai ir klasiokai tokį netolerantišką požiūrį efektyvi ir tvirta pradžia siekiant išvengti priėmė iš šeimos, aplinkos, medijų ir neigiamų pasekmių transseksualams. žiniasklaidos, kurie įtaigiai įtvirtino jiems tokį