suvokia
ją
kaip
svetimą
ir
tolimą
(Simoniukštytė, 2010). Taip yra su romų
kultūros žmonėmis. Romai visuomenėje yra
atstumti į šalį, vengiami ir diskriminuojami, o
jų spalvinga kultūra lieka aplinkinių pamiršta ir
nevertinama.
Daugelis
žmonių
net
nesusimąstydami perima tokį neigiamą,
stereotipinį vaizdinį apie kitą kultūrą ir
naudojasi juo savo kasdieniniame gyvenime
(pavyzdžiui posakis: ,,Neik toli, nes pavogs
čigonai“), o aplinkiniai girdėdami tokius
pasisakymus, ypač vaikai, greitai juos perima ir
naudoja bendraudami su aplinkiniais. T ad
reikia labai atidžiai įvertinti mums siunčiamą
informaciją ir aklai ja nepasigliauti, kiekvienas
žmogus turi kliautis savo protu, savo patirtimi
ir kiekvieną situaciją labai aiškiai ir racionaliai
apsvarstyti, įvardinti, išanalizuoti ir tokiu būdu
galbūt išvengti neigiamos stereotipizacijos.
Romai visuomenėje yra stigmatizuojami dėl
to, kad yra „kitokie“ nei dauguma, jie atstoja
mažumą daugumoje (Lietuvoje). Romai laikomi
„kitokiais“, nes jie tamsesnio gymio, turi
atskirą kalbą, Lietuvoje jų tik 3000, dauguma
romų
neišsilavinę,
neturi
registruotos
gyvenamosios vietos ir nuolatinio darbo.
Visuomenė vengia bendrauti su mažuma ir ją
atstumia, taip iškilusias mažumos problemas
palikdama mažumai ir atsiribodama nuo tų
problemų. Tačiau visuomenė labai klysta taip
manydama. Jei tik dauguma pamėgintų
įsivaizduoti romų padėtį visuomenėje, kai iš
romų vaikų mokykloje yra tyčiojamasi, kad jie
ne tokie kaip visi, kai žmonės yra priverčiami
išsikraustyti
iš
gyvenamosios vietos,
nes neišmano teisinių
dalykų, kai žmonės
diskriminuojami ne tik
viešoje vietoje, bet ir
darbo srityje, tada
visuomenė pradėtų į
šios kultūros žmones
žiūrėti iš kitos pusės, o
ne tik iš smerkiančios
pusės. Romų bendrijos
pirmininkas
Stepas
Visockis teigia: „Aš
pasakysiu atvirai, kad
visuomenė
mažai
bendrauja
su
mūsiškiais, jai žmonės
daugiau atvažiuotų į taborą, pabendrautų,
ypač studentai, pamatytų kaip iš tikrųjų
gyvena romų žmonės, tada ir nuomonė
pasikeistų“. Taigi, norint sugriauti savo
stereotipinį apie sau nepažįstamą kultūrą,
reikia stengtis pažinti tą kultūrą, jos žmones ir
papročius. Žinoma, didelę įtaką galėtų
padaryti ir žiniasklaida, stengdamasi formuoti
teigiamą visuomenės nuomonę, rodydama,
kaip romų žmonės gyvena, su kokiomis
problemomis susiduria ir labiau pabrėždama
teigiamas romų savybes, nei akcentuodama
neigiamas.
Didžiausia problema su kuria susiduria
romai, tai neišsilavinimas, dėl kurio žmones
negali susirasti darbo ir turėti gerų gyvenimo
sąlygų. Deja, aukštąjį išsilavinimą įgijusių
romų tautybės žmonių Lietuvoje yra tik
keletas ir tai jau daug pasako apie prastą romų
padėtį išsilavinimo srityje. Romų vaikams
sunku pritapti mokykloje, nes skiriasi jų
gimtoji kalba ir išvaizda, o tėvai dažnai neturi
lėšų juos aprūpinti reikiamomis priemonėmis,
tad vaikai dažnai meta mokyklą, kad padėtų
uždirbti pinigų savo šeimoms, arba, jei tai
jaunos merginos, kad ištekėtų arba rūpintųsi
mažesniais broliukais ir sesutėmis. Be to, tėvai
vaikų nemotyvuoja, nes daugelis patys neturi
išsilavinimo. S. Visockis interviu metu
pasakoja savo prisiminimus iš vaikystės ir
pateikia skaudžią diskriminacijos patirtį:
„Vaikų namuose nakty atėjusi vadovė mane
pažadino ir prie visų vaikų tyčiojosi iš manęs,
liepė daryti pritupimus, čigoniškai šokti,