Kitokie žmonės tarp mūsų. Kitokie negu...
kas? Norėčiau papasakoti jums pasaką apie
vieną bendruomenę. Taigi, gyveno kartą
žmonių bendruomenė. Joje buvo 23 žmonės.
Na, gyveno jie. Gyveno. Bet neturėjo ką veikti.
Užsimanė pašalinti „kitokius“ iš savo rato, juos
ignoruoti ar kartais pasityčioti.
Pirmas buvo pašalintas A. Jis turėjo tik vieną
koją. Tai buvo ryškus ir akivaizdus skirtumas,
nes visi kiti turėjo po dvi kojas. B buvo
juodaodis. Bendruomenė išvijo jį su didžiausiu
triukšmu. Taip pat buvo atstumta ir siauraakė
C, ir jų abiejų vaikas D. E taip pat buvo kažkoks
įtartinas. Visa bendruomenė tikėjo į Dievą,
vaikščiojo bažnyčion, o jis net neapsimesdavo,
kad taip daro. Jį taip pat reikėjo išmesti.
F turėjo autizmą. Dėl to nelabai suprato,
kodėl čia visi ieško kitokių, ir apskritai, kas ir
kodėl čia dedasi. Kai jai pasakė „tu kitokia“, ji į
tai atsakė „beprasmybė“. Todėl buvo išmesta
per
jėgą.
G
žavėjosi
F
dėl
jos
nepriklausomybės. Ir po F žodžių susimąstė ir
pareiškė, gal iš tiesų beprasmiška atstumti
kitokius. Jis buvo išvytas, nes dauguma manė
kitaip.
Bendruomenė išsigando. Staiga jie suprato,
kad dėl vienintelio netinkamo žodžio išmestas
gali būti bet kuris iš jų. Todėl išoriškai stengėsi
atrodyti visiškai normalūs ir tikrus savo
jausmus slėpti po daugybe kaukių. Taip pat jie
ėmė vadovautis principais „puolimas geriausia
gynyba“ ir „jei ne aš, tai mane“, todėl dar
aršiau ėmė ieškoti kitokių.
H buvo stora. Tokia gana apkūni. Jai irgi
kliuvo. Panašiai kaip ir I, kuri buvo
raudonplaukė ir strazdanota. O J buvo mažas.
Daug žemesnis už kitus. K blogai sekėsi fizinis.
Nesportiškas buvo jis. Ir dar nešiojo storus
akinius. Pakankama priežastis atstumti.
Paskui keletas žmonių (L, M, N, ir O)
sugalvojo, kad būti kitokiam yra labai “kieta”.
Jie patys savanoriškai nusprendė tokiais tapti.
Jie nusidažė plaukus įvairiom spalvom,
pasidarė originalias šukuosenas, apsirengė
keistais drabužiais ir ėmė maištauti prieš
mainstreamą, vadindami juos beveidžiais ir
pilka mase.
Išaiškėjo, kad du vyrukai, P ir R, labiau
domisi ne merginomis, bet vienas kitu. Kurį
laiką
tai
buvo
pagrindinė
likusių
bendruomenės narių pokalbio tema, aišku,
prieš tai vaikinai buvo primušti, apspjaudyti ir
išmesti lauk.
Liko 5 žmonės. Išlikti pasidarė dar
sudėtingiau. Kitokių jau nelabai galima buvo
rasti, nes kiekvienas labai stengėsi supanašėti
su kitais.
Tiesa, S rengėsi nelabai madingais
drabužiais. Nebuvo turtinga. Negalėjo sau
leisti nusipirkti šio dailaus sijonėlio už 200 Lt.
Draugėms pasidarė ne lygis su ja bendrauti.
Vėl nebeliko kitokių. Negi tai reiškė, kad
išnyks tas nuostabus jausmas, kuris atsiranda
tada, kai randi dėl ko užsipulti kitą žmogų ir
išsityčioti iš jo? Negi dabar nebebus galima
pasijusti galingam, kai paniekini kitą? Na jeigu
natūraliai niekas nepadaro klaidų, dar juk lieka
galimybė dirbtinai tas klaidas sukurti. Tereikia
paimti
žmogaus
pasakytus
žodžius,
interpretuoti juos savaip, prikurti ką nors savo
ir paskleisti gandus. Reikia į akis sakyti viena,
galvoti kita, o už akių sakyti trečia. Kitaip
pralaimėsi šį socialinį žaidimą.
Pralaimėjo T. Gal nebuvo taip ištobulinusi
veidmainystės ir apgaulės meno.
Paskui atkrito U. Dėl to paties. Kur du, trečias
nereikalingas.
Liko du asmenys. Lyg ir galima būtų baigti
visa tai. Bet ne. Juk konkurencija yra. Ir
apsimetinėjimo įgūdžiai, kurie per tą laiką taip
įaugo į kraują, kad neapsimetinėjimas ir
tiesioginis
kalbėjimas
atrodytų
kažkas
nenatūralaus.