22
Visi kuopos kariai, dalyvavę pratybose,
baigė pirmojo (arba A) lygio Išgyveni-
mo kursą. Pratybose orientavomės į šią
programą, dar vadinamą: „Išgyvenimo,
vengimo, pasipriešinimo, išsigelbėjimo
A lygio kurso programa“. Kaip žinia, da-
liniuose galime vesti tik A lygio kursus,
o jų instruktoriai turi būti baigę arba B,
arba C lygio kursą. Taip ir buvo mūsų
pratybose – 4 instruktoriai buvo baigę
Išgyvenimo kursą B lygiu, ir 2 – C lygio
kursą. Nors oficialiai A lygio Išgyvenimo
kursas yra skirtas tiems, kurie važiuoja
į misijas, tačiau mes nusprendėme, kad
pokario metais miško broliai gebėjo išgy-
venti miškuose metų metus tad, kariams
savanoriams, kuriems gali tekti kovoti re-
zistencinį karą, išgyvenimo niuansų mo-
kėti taip pat yra labai svarbu. Be to, nema-
žai mūsų kuopos karių gyvena miestuose
ir gamtos yra matę nedaug: jiems ypač
naudinga išmokti išgyvenimo įgūdžių na-
tūralioje aplinkoje. Suprantama, tam, kad
žinios taptų įgūdžiais, reikia daugiau laiko
nei 1,5 paros, todėl savo kuopoje sieksime
kartoti panašias pratybas, ilginti jų trukmę
tam, kad įgytos žinios neliktų vienkartiniu
pabandymu.
Į pratybas susirinko 70 proc. kuopos
karių. Tai geras lankomumas, kadangi pra-
tybos žadėjo fizinius išbandymus. Atvyko
ir tokių karių savanorių, kurie pakanka-
mai retai lankosi, bet šiame kurse jie buvo
su mumis. Kiekvienas karys savanoris turi
savo „arkliuką“: kas dažniausiai lankosi
šaudymo pratybose, kas mėgsta teorinius
mokymus, o tiems, kas nori iššūkių – labai
tiko šios.
Išgyvenimo sąlygomis svarbu veiksmų eiliškumas. Pirmiausia galvojama kaip apsisaugoti nuo
šalčio, vėjo ir lietaus, o tam reikia pasistatyti pastogę.
tinka užsimesti ant pečių, kad būtų šilčiau.
Kadangi pastogė saugo karį nuo vėjo ir
lietaus, tai reikia stengtis padaryti ją taip,
kad joje nuolat būtų pastovi temperatūra.
Jeigu laužas rusens bet kur – jis bus bever-
tis, todėl dar statoma sienelė „ugniasienė“,
kad šiluma neišsisklaidytų. Pirmiausia,
pastogei statyti geriausia pasirinkti vietą
netoliese vandens šaltinio, kad nereiktų
toli vaikščioti, taip pat pasirinkti tokią
miško vietą, kad susidarytų maksimali
užuovėja – apsauganti medžiais ir gamtos
reljefu. Didžiausia klaida, kuomet sienelė
pastatoma pernelyg toli nuo laužavietės:
kariai be reikalo baiminasi, kad ji gali už-
siliepsnoti, tačiau yra patikrinta praktiš-
kai, jog jeigu ugnis rusens pusę metro
nuo sienelės – nieko blogo jai neatsitiks,
o žmogui bus šilta. Apskritai, tiek laužas,
tiek maistas ar kiti kario laikino gyvenimo
elementai turi būti įkurti kuo glausčiau
vienas kito.
PASTOGĖ
Norėčiau pabrėžti, jog šiose pratybose
labai svarbu kario veiksmų eiliškumas.
Kaip pasakojo išgyvenimo kurso instruk-
toriai, pirmasis dalykas, ką reikia žino-
ti atsidūrus tokiose sąlygose – sugalvoti
kaip apsisaugoti nuo šalčio, lietaus ir vėjo.
Todėl iš pradžių kariai savanoriai ėmė-
si pastogės gamybos. Ir tik pasigaminę
užuovėją, galėjo galvoti apie ugnį, o tada
jau – apie vandenį ir maistą. Veiksmų
eiliškumas svarbu todėl, kad pirmiausia
pradėjęs nuo vandens ir ugnies, karys dėl
šalčio ir nuovargio gali ir nebesugebėt
ar nebespėt pasigaminti maisto. Žinoma,
jei kariui nėra tikslo būti vienoje vietoje
kokią parą ar ilgiau, tai tam statyti pastogę
ir eikvoti savo jėgas – neverta. Tuomet
užteks ir palapinsiaustės ar pakeliui rasto
paprasčiausio celofano gabalo – viskas
Pastogių „architektūra“. Šalia pastogės statoma ugniasienė, kad neišsisklaidytų laužo teikiama
šiluma. Vietą reikia pasirinkti tokią, kad reljefas ir natūrali augalija teiktų užuovėją. Tiek laužas, tiek
ugniasienė ir pastogė turi būti įkurdinti kuo arčiau, maždaug pusės metro atstumu vienas nuo kito.