49
2018 m. Nr. 4 (497)
Bendraudamas su Ukrainos sa-
vanoriu P. Tyhonovskiu, supranti,
kad būtent jis ir jo bendražygių
karta, sukurs naują ir stiprią
Ukrainos valstybę, laisvą nuo
išorės ir vidaus priešų. Tebūnie.
ŠLOVĖ UKRAINAI.
Nemažai kitų dalinių savanorių ne-
pasirašo tokio kontrakto, nes negali per-
žengti savo moralinių įsitikinimų, nenori
tapti policininkais. Aš pasirašiau kario
savanorio sutartį, – pasakoja Pavelas, –
kai tai tapo įmanoma ir įteisinau savo,
kaip kareivio statusą. Tai padariau pačiu
laiku, nes netrukus buvau sužeistas į pil-
vą ir kojas. Išgijęs po sunkaus sužeidi-
mo, nusprendžiau, kad padėti savo šaliai
tarnaudamas kariuomenėje nebegalėsiu.
Įstojau į universitetą. Dabar studijuoju
viešąjį administravimą. Kaip ukrainietis,
patriotas, aš noriu pakeisti savo valstybę,
jos ateitį. Tai padarysiu įgijęs aukštąjį ci-
vilinį išsilavinimą. Ateityje galėsiu dirbti
naudingą administracinį darbą, dalyvauti
savivaldoje ir politikoje. Ukraina didelė
šalis: kol vieni tarnauja fronte, kiti gyvena
santykinai ramų gyvenimą šalies sostinėje
ir Vakaruose. Tuo metu rytų Ukrainoje
tebevyksta tikrų tikriausias karas, konf-
liktuojančios pusės neduoda viena kitai
ramiai gyventi. Nuolatos vyksta susišau-
dymai. Kartą per savaitę Ukrainoje žūsta
žmonės. Tebežūsta. Tai man primena Pa-
dnestrės konfliktą, kuris taip pat jau daug
metų yra įšaldytas. Mano nuomone, tokio
intensyvumo Rusijos – Ukrainos karas
greit nesibaigs. Jis truks ilgai. Nėra sudė-
tinga ir labai brangu tokio lygio konfliktą
išlaikyti, tačiau būtent to siekia Rusija. Iki
Minsko susitarimo, įsisiūbavus konfliktui,
Ukrainos rytuose vyko artilerijos karas.
Filmuose esame įpratę matyti kariaujan-
čius brutalius pėstininkus, vyras prieš
vyrą, naudojančius šaunamuosius ginklus
ir netgi peilius. Ukrainoje taip nebuvo.
Beveik 80 procentų nuostolių padarė ar-
tilerija. Kas liko – lengvieji šaulių ginklai.
Artilerija, kaip ir Antrojo pasaulinio karo
metu, buvo naudojama prieš mūšį. Kartais
netgi reaktyvinė artilerija, vadinamasis
Gradas, pvz., Mariupolio operacijoje“ –
tvirtina P. Tyhonovskis.
Jungtinių Tautų Organizacijos duome-
nimis, nuo 2014 m. balandžio konflikto
pietryčių Ukrainoje metu jau žuvo dau-
giau kaip 6 400 žmonių.
Maidanas – kaip pašaukimas
„Maidano savanoriai nuo kariuomenės
liktinių skiriasi. Kariai savanoriai atvyksta
į frontą palikę viską; civilinį gyvenimą,
turtą, karjerą, kartais labai vykusią, kar-
tais – ne. Tai patriotai, pasiryžę bet kam,
susitaikę su tuo, kad gali tekti paaukoti
savo gyvybę. Maidano sukilėliai, fronto
savanoriai, baigę Nacionalinės gvardijos
seržantų mokyklą, tampa daug geresniais
seržantais, nei liktiniai po privalomosios
karo tarnybos kariuomenėje. Įvykiai Mai-
dane fronto savanoriams buvo kaip tre-
niruotė ir būdas surasti savo pašaukimą.
Reguliarios armijos kariai, įsakymo tvar-
ka atsiųsti į frontą, su savo emocijomis
susitvarko sunkiau, jie jaudinasi dėl savo
likimo ir toli likusių šeimų,“ – pasakoja
Pavelas, – išimtis yra Jūrų pėstininkų da-
liniai: pastarieji labai profesionalūs ir pa-
triotiškai nusiteikę. Iššūkis ir garbė dirbti
kartu su jais. Kare gali būti kareivis, bet ne
kovotojas. Fronte reikia kovotojų. Paskuti-
nius 20 metų, mano nuomone, Ukrainos
ginkluotųjų pajėgų prestižas buvo menki-
namas. Tarkime, iki Maidano, nei aš pats,
nei kuris nors iš mano draugų nebūtų ėjęs
tarnauti šauktiniais. Ukrainoje tuomet
daug apie armiją sklidusių stereotipų buvo
teisingi: kareiviai dirbo ūkio darbus savo
vadų sodybose, vietoje to, kad mokytųsi
kovoti.
NUKELTA Į 50 PSL.