41
2018 m. Nr. 4 (497)
„Kaip atradau savo tikėjimą? –
retoriškai klausia kapelionas – augau nereligingoje
šeimoje. Būdamas trylikametis paauglys netikėjau
į Dievą, bet labai bijojau mirties. Atsibusdavau
naktimis bijodamas ir galvodamas, kas bus kai
mirsiu. Galvojau, kad Dievas tiesiog neegzis-
tuoja. Tikėjau mokslu, technologijomis ir man tai
buvo tarsi įrodymas, kad Dievo nėra. Mano tėvai
negalėjo atsakyti į klausimą, kas bus po mirties.
Geri kaimynai, kurie lankė bažnyčią, išklausę mano
abejones, padėjo rasti atsakymus į šiuos klausimus.
Sužinojau, kad buvo ne vien tik didysis sprogimas,
bet ir Jėzus Kristus. Kaimynai man pasakė: „Jei tu
Dievo nuoširdžiai ieškai, jis tave pakeis.“ Taip ir atsi-
tiko. Jie sakė, melskis tikėdamas, kad jis tave girdi ir
gali pakeisti. Prašiau Jėzų, kad atleistų už ribotumą
ir man padėtų. Jau kitą naktį mirties baimė dingo.
Pasidžiaugiau šia naujiena kaimynams. Tada jie
mane pakvietė ateiti į bažnyčią. Tai visam laikui
pakeitė mano gyvenimą ir pasaulėžiūrą.“
Somalis, pasak Dž. Striukerio, JAV pa-
jėgoms buvo labai didelis išbandymas. Jis
buvo vienas iš nedaugelio karių, atsidū-
rusių Mogadišo mėsmalėje, jau turėda-
mas kovinės patirties dviejuose kariniuose
konfliktuose iki tol. „Buvau apšaudytas ir
pats šaudęs į priešą, bet mano vyrai ne-
turėjo kovinės patirties realiame mūšyje.
Niekas nežinojo, kaip reaguos į mūšio
stresą. Nors jie buvo labai gerai parengti
kariai, vis tiek žmogiškai nerimavo, kaip
seksis operacijoje Somalyje. Tada jiems
sakiau, stebėkite mane, klausykite nurody-
mų ir žiūrėkite, ką aš darau, tada viskas bus
gerai. Kaip žinome iš filmo, gerai nebuvo.
Tą dieną išgyvenau patį pavojingiausią ir
baisiausią susišaudymą savo gyvenime, už
manęs stovėjęs karys buvo nukautas vienu
šūviu į galvą, daug vyrų, tą dieną kovoju-
Pirmojo Mogadiše numušto amerikiečių sraigtasparnio „Black Hawk" (šaukinys
Super 61) menčių ir rotoriaus liekanos dabar eksponuojamos JAV Armijos oro de-
santo ir Specialiųjų operacijų pajėgų muziejuje. 20 metų sraigtasparnio lūženos
išgulėjo ten, kur jis buvo numuštas, Somalyje, kol 2013 m. rugpjūčio mėnesį buvo
pargabentos į valstijas.
Nemažai karių, švilpiant kulkoms, paveikti streso, sunkiai galėjo ir pajudėti.
sių drauge su manimi buvo sužeisti arba
žuvo nuo somaliečių šūvių papliūpų. Likę
gyvi buvo šokiruoti ir paralyžuoti mūšio
sumaištyje. Nemažai jų, greta švilpiant
kulkoms, paveikti streso, sunkiai galėjo ir
pajudėti, tapdami lengvu taikiniu priešui.
Mūšyje daugelį mano karių mirties baimė
tiesiog surakino. Prieš išvykstant į miestą
paskutinį kartą, ploviau nuo mašinos savo
draugo, kulkosvaidininko kraują, jo sme-
genimis buvo aptaškytas visas visureigis.
Šiurpus vaizdas. Vėl rengėmės į mūšį, kur
poškėjo šūviai ir griaudėjo sprogimai, bet
aš nenorėjau, kad mano vyrus atgrasytų
kruvinos mašinos vaizdas. Dirbdamas su
kruvina kempine aš buvau įsitikinęs, kad
žūsiu ir kad žus visi mano draugai. Bet
nuolatinė baimė ir nenumaldomas gal-
vojimas apie žūtį nuo likimo neišgelbės.
Gali mirti garbingai, gali bijodamas. Va-
lydamas kraują prisiminiau savo žmoną,
besilaukiančią pirmojo mūsų vaikelio (tai
sužinojau jau būdamas Somalyje) ir iš-
sigandau, kad negrįšiu, tuomet pradėjau
melstis, prašydamas, kad Dievas mane su-
stiprintų. Negirdėjau jo balso, bet supratau
atsakymą – jeigu tau lemta išgyventi, grįši
namo, pas šeimą. Jei ne, tu keliausi tiesiai
į dangų, kad ir kas benutiktų, o buvo įma-
nomos tik šios dvi išeitys. Trečio varianto
tiesiog nebuvo. Nuo to laiko aš tenorėjau
tik garbingos kovos ir, svarbiausia, nepa-
daryti žmogiškų klaidų, kurios gali lemti
mano komandos karių gyvybę. Nuplovęs
po kruvinų kovų mašiną, aš buvau tikras,
kad žūsiu Mogadiše, kad toks bus mano
likimas, bet jis man buvo palankesnis.
NUKELTA Į 42 PSL.