2018 m. Nr. 3( 496) 59
Kurse sunku buvo tai, kas kitiems gali pasirodyti juokinga: rikiuotė. Būdavo, eini gale rikiuotės, ir jeigu priekyje žygiuojantys „ susimala” tai vėl pataikyti į ritmą man būdavo tikras žygdarbis.
kaip reikės palikti namus ir juose susikurtą komforto zoną. Neslėpsiu, pirmosios kelios dienos Rukloje man buvo labai sunkios morališkai – tiek daug žmonių privalėjome ištisomis paromis būti kartu, tokioje mažoje erdvėje. Dabar, kai pagalvoju, mūsų buvo nei daug, nei mažai – 63. Pasitaikė keletas „ atkritusiųjų”. Vienas jų paliko ypač didžiulį, deja, neigiamą įspūdį: iš pažiūros stiprus ir ištvermingas, tačiau vos praėjus pirmajai dienai pareiškė norįs grįžti namo, sakydamas: „ Aš dar per jaunas būti kariu.“ Kitų, iškritusiųjų, priežastys bent jau buvo pateisinamos: kas patyrė traumas, kam atsinaujino seni negalavimai, vienai merginai fizinis krūvis tapo nepakeliamas, todėl prieš „ antrąjį mišką” ji atkrito.
Dar man sunku buvo tai, kas kitiems gali pasirodyti juokinga: rikiuotė. Būdavo, eini gale rikiuotės, ir jeigu priekyje žygiuojantys „ susimala” tai vėl pataikyti į ritmą man būdavo tikras žygdarbis �. Topografija sekėsi gerai, nes mokykloje mėgau ir mokėjau mokiausi geografiją, o su ginklu irgi problemų nebuvo: lengvai ardomas, lengvai valdomas, o šaudymo rezultatai – kažkur per vidurį – ne patys aukščiausi, bet ir ne patys blogiausi.“
Kuopos pratybose abu jaunuoliai dar nedalyvavo, nes – sako – visi savaitgaliai užimti civiliniais darbais. Bet supranta, kad davė priesaiką, kuri nuo šiol bus vienas rimčiausių įsipareigojimų gyvenime. Svarstydamas apie geopolitikos iššūkius, Deivydas – lakoniškas: „ Nuo likimo nepabėgsi, bus kaip bus.“ Uršulės požiūriu, gyvenimas yra trumpas ir žmogus negali žinoti kas jo laukia ateityje: „ Bet niekas nedraudžia žmogui tobulėti, siekti žinių, kuo prasmingiau gyvenimą gyventi, stengtis pakeisti, kas bloga. Tarnyba Savanorių pajėgose yra vienas iš prasmingo gyvenimo dėmenų. Bet kokiai agresijai savo krašto atžvilgiu privalome priešintis iš visų jėgų. Aš esu iš tų, kurie geriau eitų ir kovotų, nei kur nors kampe drebėtų.“ Jaunoji karė savanorė U. Šetkauskaitė pasakoja, jog svajoja kada nors dalyvauti tarptautinėse
Po priesaikos ceremonijos pamačiusi žmones, kurie mane visą išbandymų etapą palaikė, rėmė – užplūdo geros emocijos, virtusios ašaromis. Verkdama galvojau: „ Už ką man tokia laimė, kad turiu tiek daug žmonių kurie mane remia” Uršulė Šetkauskaitė
pratybose, pamatyti sąjungininkų karius, mūsų pajėgų bei sąjungininkų karių sąveiką: „ Na, o artimiausios svajonės yra labai paprastos – laukiu kuopos lygmens pratybų. Po BKSĮK esu pilna dar šviežių teorinių žinių ir labai noriu pamatyti kaip tai pritaikoma praktikoje“. Po dukters priesaikos Lietuvai abu tėvai pradėjo galvoti ar nevertėtų ir jiems stoti tarnauti į Savanorių pajėgas, juolab, kad jie dar – palyginti – jauni, keturiasdešimtmečiai.
Po priesaikos ceremonijos Uršulę sveikino ir Deivydas. Vaikinas pasakoja, važiuodamas į Ruklą, jautėsi kaip ant sparnų, didžiavosi savo mergina: „ Žodžiu buvo apėmusi tokia nuotaika, kad nėra jos net su kuo palyginti. Net per savo gimtadienį taip nesijaučiu.“ Susitikusi mylimąjį ir tėvus Uršulė apsiverkė: „ Kai pamačiau žmones, kurie mane visą išbandymų etapą palaikė, rėmė – užplūdo geros emocijos, virtusios ašaromis. Verkdama galvojau: „ Už ką man tokia laimė, kad turiu tiek daug žmonių, kurie mane remia”. Tiesa, tai prisipažinusi Uršulė pridūrė, jog apsiverkti iš džiaugsmo jai pasitaiko dažnai: „ Kai veiksmas, pareikalavęs jėgų, ištvermės ar valios pagaliau baigiasi laimėjimu.“
Pokalbio pabaigoje jaunuoliai pasakojo susipažinę sporto salėje: Deivydas, tuomet kultivavęs boksą, buvo paprašytas keletą užsiėmimų pravesti imtynininkėms, tarp kurių treniravosi ir Uršulė: „ Taip ir sutikau savo Uršulę, jausmai plykstelėjo kaip žaibas, manau, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.“