2018 m. Nr. 3( 496) 19
Mjr. Antanas SURVILAS:
„ Man tai buvo bene didžiausia karinio gyvenimo mokykla“
Baigdamas Lietuvos karo akademiją, vieną iš baigiamųjų darbų pasirinkau lyginamąją analizę tarp Didžiosios Britanijos ir Lietuvos žvalgybos vienetų, nors tuo metu nieko daug nenutuokiau apie žvalgybą. Šis darbas mane paskatino po akademijos pasirinkti žvalgo profesiją. Tačiau... sužinojęs, kad tarnaudamas žvalgybos vienete privalėsiu baigti Patrulio kursą, kurį tuo metu organizuodavo Jėgerių batalionas – pabūgau. Suvokiau, kad kursui nesu pasiruošęs, trūksta žinių, todėl pasirinkau pėstininkų būrio vado poziciją. Bet likimas po pusės metų pėstininkuose mane vėl nukreipė į žvalgybos vienetą ir dar po kelių mėnesių mano pavardė atsirado tarp kandidatų į Patrulio kursą.
Ir šiandien pripažįstu, kad kursui nebuvau pilnai pasiruošęs – trūko fizinio pasirengimo, žvalgybinių žinių ir įgūdžių, bet jauno leitenanto motyvacija, jaunatviška energija, noras įrodyti sau ir kitiems kurso dalyviams( tarp kurių nemažai buvo mano būrio karių), kad aš galiu – buvo stipresnis, nei nepasitikėjimas jėgomis.
Patrulio kursas yra, palyginus, ilgas ir intensyvus. Profesionalūs instruktoriai tave kryptingai ir nuosekliai ruošia, padeda, pataria. Sudarytos skirtingos situacijos kursantams atveria galimybes įtvirtinti ir plėsti savo gebėjimus. Prisipažinsiu, kad sudėtingos situacijos ir varginančios užduotys kartais skatindavo pabandyt sugudraut. Tačiau jau kurso pradžioje greitai supratom, kad bandydamas ką nors apgauti, išsisukti, išvengti – pakenksi pats sau, neįsisavinsi kurso medžiagos, kūnas neužsigrūdins ir nepripras prie sudėtingų situacijų.
Stipri kurso dalyvių komanda, parama, kurią demonstravome vienas kitam, pasiaukojimas – taip laikas prabėgo pakankamai greitai. Sunkiausiais momentais vienas kitą paguosdavome, primindami: „ Tu galvoji, kad tik tau vienam sunku?“ Šaltis, žliaugiantis prakaitas, purvas, drėgmė, baimė – buvo tai, kas mūsų komandą su kiekviena užduotimi darė stipresne ir leido vis labiau pasitikėti savo jėgomis. Niekada nepamiršiu kurso „ finišo tiesiosios“ – kada būriu kirtome Mokomojo pulko pagrindinius vartus ir mus pasitiko anksčiau Patrulio kursą baigusieji plodami ir skanduodami: „ Šaunuoliai!“ Tą akimirką pamiršau, kad ant kupros prilipusi sunki kuprinė, rankose kulkosvaidis, paskutinę parą – nesiilsėjau, bet jaučiau lyg kažkas neša mane pakėlęs virš žemės. Tuo momentu buvau pasiruošęs nuversti kalnus.
Dažnai sulaukiu klausimų: ar dar kartą dalyvautumei Patrulio kurse? Kokia tau iš to kurso nauda? Ar negaila buvo sveikatos? Drąsiai galiu pasakyti, kad džiaugiuosi pasukęs tinkamu keliu, sėkmingai baigęs Patrulio kursą, labiau pažinęs savo galias, kantrybę, ištvermę ir gebėjimą vykdyti užduotis ypač sudėtingose, stresinėse situacijose, labiau susipažinęs su kitais kurso dalyviais ir perėmęs dalį profesionalumo iš instruktorių. Tai buvo viena iš didžiausių mano, kaip kariškio, gyvenimo mokyklų, kurioje gautus įgūdžius ar išgyvenimus pritaikau ir praėjus daugiau nei dešimt metų savo kasdienėje veikloje.
Srž. sp. Ievos Budzeikaitės nuotrauka