2018 m . Nr . 3 ( 496 ) 19
Mjr . Antanas SURVILAS :
„ Man tai buvo bene didžiausia karinio gyvenimo mokykla “
Baigdamas Lietuvos karo akademiją , vieną iš baigiamųjų darbų pasirinkau lyginamąją analizę tarp Didžiosios Britanijos ir Lietuvos žvalgybos vienetų , nors tuo metu nieko daug nenutuokiau apie žvalgybą . Šis darbas mane paskatino po akademijos pasirinkti žvalgo profesiją . Tačiau ... sužinojęs , kad tarnaudamas žvalgybos vienete privalėsiu baigti Patrulio kursą , kurį tuo metu organizuodavo Jėgerių batalionas – pabūgau . Suvokiau , kad kursui nesu pasiruošęs , trūksta žinių , todėl pasirinkau pėstininkų būrio vado poziciją . Bet likimas po pusės metų pėstininkuose mane vėl nukreipė į žvalgybos vienetą ir dar po kelių mėnesių mano pavardė atsirado tarp kandidatų į Patrulio kursą .
Ir šiandien pripažįstu , kad kursui nebuvau pilnai pasiruošęs – trūko fizinio pasirengimo , žvalgybinių žinių ir įgūdžių , bet jauno leitenanto motyvacija , jaunatviška energija , noras įrodyti sau ir kitiems kurso dalyviams ( tarp kurių nemažai buvo mano būrio karių ), kad aš galiu – buvo stipresnis , nei nepasitikėjimas jėgomis .
Patrulio kursas yra , palyginus , ilgas ir intensyvus . Profesionalūs instruktoriai tave kryptingai ir nuosekliai ruošia , padeda , pataria . Sudarytos skirtingos situacijos kursantams atveria galimybes įtvirtinti ir plėsti savo gebėjimus . Prisipažinsiu , kad sudėtingos situacijos ir varginančios užduotys kartais skatindavo pabandyt sugudraut . Tačiau jau kurso pradžioje greitai supratom , kad bandydamas ką nors apgauti , išsisukti , išvengti – pakenksi pats sau , neįsisavinsi kurso medžiagos , kūnas neužsigrūdins ir nepripras prie sudėtingų situacijų .
Stipri kurso dalyvių komanda , parama , kurią demonstravome vienas kitam , pasiaukojimas – taip laikas prabėgo pakankamai greitai . Sunkiausiais momentais vienas kitą paguosdavome , primindami : „ Tu galvoji , kad tik tau vienam sunku ?“ Šaltis , žliaugiantis prakaitas , purvas , drėgmė , baimė – buvo tai , kas mūsų komandą su kiekviena užduotimi darė stipresne ir leido vis labiau pasitikėti savo jėgomis . Niekada nepamiršiu kurso „ finišo tiesiosios “ – kada būriu kirtome Mokomojo pulko pagrindinius vartus ir mus pasitiko anksčiau Patrulio kursą baigusieji plodami ir skanduodami : „ Šaunuoliai !“ Tą akimirką pamiršau , kad ant kupros prilipusi sunki kuprinė , rankose kulkosvaidis , paskutinę parą – nesiilsėjau , bet jaučiau lyg kažkas neša mane pakėlęs virš žemės . Tuo momentu buvau pasiruošęs nuversti kalnus .
Dažnai sulaukiu klausimų : ar dar kartą dalyvautumei Patrulio kurse ? Kokia tau iš to kurso nauda ? Ar negaila buvo sveikatos ? Drąsiai galiu pasakyti , kad džiaugiuosi pasukęs tinkamu keliu , sėkmingai baigęs Patrulio kursą , labiau pažinęs savo galias , kantrybę , ištvermę ir gebėjimą vykdyti užduotis ypač sudėtingose , stresinėse situacijose , labiau susipažinęs su kitais kurso dalyviais ir perėmęs dalį profesionalumo iš instruktorių . Tai buvo viena iš didžiausių mano , kaip kariškio , gyvenimo mokyklų , kurioje gautus įgūdžius ar išgyvenimus pritaikau ir praėjus daugiau nei dešimt metų savo kasdienėje veikloje .
Srž . sp . Ievos Budzeikaitės nuotrauka