57
2018 m. Nr. 2 (495)
Treniruodamiesi vietos įmonės UAB „Parama“ teritorijoje kuopos
kariai prisiminė suplanuotos atakos ir šturmo principus...
gokai nesilankiusiems – tenka atnaujinti
individualius įgūdžius. Suprantama, būti-
na tobulinti ir kolektyvinius įgūdžius, nes
pasikeitė kuopoje skyrių sudėtis – reikia
bendros patirties... Bet tai jau kitas ly-
gmuo, prie visko prieisime. Svarbiausia,
kad kariai lankytųsi ir patys stengtųsi dau-
giau sužinoti ir išmokti.“
Šiemet, nuo pat pirmųjų pratybų,
kuopos vadė pati veda kariams valandos
trukmės paskaitas „Pilietinis pasiprieši-
nimas“, kurių metu nagrinėja daug sričių:
kaip atskirti tikrą informaciją nuo propa-
gandos, kaip agresorius veikia hibridinio
karo metu ir kt. „Tokių paskaitų tikslas,
kad atėjus X valandai mano kariai gebėtų
apginti save, savo šeimą ir savo kraštą,“ –
sako kuopos vadė Elmyra.
... mokėsi užsiimti priedangas bei pozicijas, judėjo prie tariamo ryšių
punkto pastato, į kurį turėjo greitai įsiveržti ir išvalyti.
Naujos vadės kabinete –
bokso pirštinės
Kuopos vadės ka-
binete – akį trauka ne-
įprasta detalė: bokso
pirštinės. Jas Elmyrai
padovanojo Karo aka-
demijos bokso treneris
Zinovijus Gricko, po
paskutinės jos kovos.
S tudijuodama karybą,
karių bokso turnyruose, savo svorio ka-
tegorijoje Elmyra skynė pergalių laurus, o
vėliau, jau baigusi mokslus, Lietuvos suau-
gusiųjų bokso čempionate yra iškovojusi
ne vieną medalį.
Šiandien su Elmyros apdovanojimais
Pratybų metu stengiamasi rasti laiko ir bendravimui su visuomene. Taip paskleidžiama žinia apie
kuopos veiklą ir tikimasi pritraukti jaunų, motyvuotų karių savo kuopai.
namuose žaidžia jos pusantrų metų sūnus,
o karininkė prisipažįsta, kad žiūrėdama
į kadaise savo iškovotus medalius, prisi-
mena buvusiais kovas, nuo kurių ir dabar
„tiesiog užgniaužia kvapą: boksas – ne-
realus sportas, tarsi žaidimas šachmatais.
Tai yra kūryba, ne vien sportas – „duok
į veidą“. Tai didžiulis krūvis ir kūnui, ir
protui, kuomet vienu metu turi suderinti
strategiją, sukontroliuoti kūną ir atlikti
„ėjimą“.
Savo tarnybą kuopos vadė myli ir
brangina. „Atsiminus žinomą posakį, jog
karininko duona – tai gyvenimo būdas,
norėčiau pabrėžti, kad toks gyvenimas
man labai patinka. Gyvenu pilna širdimi!
Džiaugiuosi, kai mylimas vyras – auksinės
kantrybės ir geležinio, žemaitiško užsispy-
rimo žmogus – motyvuoja siekti karjeros.
Jam tikrai nelengva, nes namuose būnu
nedažnai, jeigu savaitgalis laisvas – tai
jau šventė. Neverkšlenu, juolab, kad būsiu
karininkė žinojau nuo mažų dienų. Net tė-
vai per daug nesistebėjo, kai stojau į Karo
akademiją, tik mama gal kiek abejojo ir
jaudinosi ar tikrai pavyks praeiti atranką.
Mano mama lietuvė, tėtis – armėnas.
Armėnai, kaip ir lietuviai, nuolat siekė
laisvės. Senelis buvo karininkas, todėl man
į kraują įaugęs pareigos jausmas ginti savo
šalį. Manau, kad ginti valstybę gali ne tik
tarnaudamas kariuomenėje, bet ir rašyda-
mas straipsnius, būdamas doras pilietis,
padėdamas našlaičiams, ar tiesiog su meile
ir atsakomybe augindamas savo vaikus...
Kiekvienas, kuris turi ambicijų būti pro-
fesionalu savo srityje, turėtų rūpintis ne
tik savo šeima ir jos gerove, bet ir kitais
savo valstybės piliečiais“, – įsitikinusi E.
Baljanaitė-Stanevičienė.
NUKELTA Į 58 PSL.