47
2018 m. Nr. 2 (495)
Pradžią prisimena su šypsena
Į G Ū D Ž I A I
karys yra ypatingai brangus ir jo įgūdžiai
naikinant pagrindinius taikinius – turi
būti patys stipriausi. Kulkosvaidininkas
turi būti morališkai, psichologiškai bei fi-
ziškai stiprus, juk judėti vietovėje ir kovoti
gabenant keliasdešimt kilogramų svorį –
geba ne kiekvienas.“
Koks karys yra geras kulkosvaidinin-
kas? Kpt. R. Šiuša vėl šmaikštavo: „Jis turi
būti... beprotis (šypsosi). Na, o kalbant
rimtai, į šį kursą patenka tie, kas turi mo-
tyvacijos, noro. Štai, pavyzdys – 203-osios
kuopos „beprotis“ Edma (E. Poviliūnas).
Tai žmogus, kuris mėgaujasi procesu,
o, štai kitiems kariams labiau norisi FN
SCAR, į kulkosvaidį net žiūrėti nenori“, –
pastebėjo kpt. R. Šiuša.
Vyr. eil. E. Poviliūnas mena linksmą is-
toriją, kaip tapo kulkosvaidininku. „Pačią
pirmą dieną, kai tik atėjau į savo kuopą,
srž. Vidas Benokraitis, beje, geras mano
draugas, įdavė kulkosvaidį į rankas. At-
sakiau, kad nemoku, tačiau jis neatlyžo:
„Paskui išsiaiškinsime.“ – Pagalvoju, na ir
papuoliau! Tačiau šis ginklas man patiko,
gan greitai perpratau veikimą. Tiesa, buvo
ir sunkumų: pirmą kartą paėmus į rankas,
su porininku užtaisėme juostą atbulai ir
bandėme šaudyti... Gerai, kad vertintojas
iškart nustatė problemą“, – šypsodamasis
prisiminė vyr. eil. E. Poviliūnas. Dar karys
pasakojo, kaip pratybų Vokietijoje metu
irgi beliko į situaciją žvelgti optimistiškai:
„Judėjome su Hummer'iais į pozicijas ir
tuo pat metu priešo tankai užpuolė už-
nugario vadavietę. Tik spėjome išvažiuoti
iš bazės ir beveik kaktomuša susidūrėme.
Netekę amo – pradėjome į tanką šaudyti
kulkosvaidžiu... Tai sužavėjo priešo tan-
kistą. Jis net atidarė liuką, išlindo, parodė
„like“ (su nykščiu) ir nuvažiavo!“, – sun-
kiai tvardydamas juoką pasakojo vyr. eil.
E. Poviliūnas ir pridūrė, kad kulkosvaidi-
ninkui reikia ne tiek taiklumo, kiek greitos
reakcijos į kontaktą. Anot jo, kulkosvaidi-
ninkas su taikliuoju šauliu – idealus due-
Poligone kulkosvai-
dininkai ir taiklieji
šauliai lavino įgūdžius,
o tarp šaudymų džiau-
gėsi tikra lietuviška
žiema, prie laužo ar
stropiai įsivynioję į
miegmaišius.
tas: „Vienas šaudo ir guldo priešus, kurie
vien kulkosvaidžio garsą išgirdę gulasi,
o taiklusis šaulys situaciją kontroliuoja iš
šono“, – sakė vyr. eil. E. Poviliūnas.
Pabrėžė karių savanorių
motyvaciją
Kitoje šaudykloje saugos instrukciją
skubėjo išdėstyti pratybų vadovas, laikinas
207-osios kuopos vadas št. srž. Virgilijus
Petraitis. Čia pirmiausiai kariai prišaudė
ginklą plika akimi, vėliau prie ginklo buvo
pritaisyta optika ir šaudymas tęsėsi.
„Šaudymo lauke prioritetas yra sau-
gumas. Nešaudantys kariai yra laukimo
zonoje, iš kur be pratybų vadovo žinios
pajudėti negali. Šaudymo lauke yra aukš-
čiausio griežtumo lygio tvarka: viskas tik
pagal tikslias mano komandas“, – sakė št.
srž. V. Petraitis. Pratybose budėję para-
medikai, nuolat prieidavo ir teiravosi ar
kariai dar „neprišalo“ prie žemės. Pratybų
vadovas džiaugėsi, kad gan daug karių
nepabūgo stiprių šalčių. „Karių savanorių
motyvacija pati geriausia: savaitgalį pasi-
rinko ne gulėti šiltoje lovoje namuose, o
atvykti į pusnimis nuklotą Kazlų Rūdos
poligono šaudyklą, prisiglausti prie šaltos
žemės, nusitaikyti ir atlikti dešimtis šūvių“.
Št. srž. V. Petraitis įsitikinęs, kad pozityvi
pratybų nuotaika tvyro todėl, kad čia ka-
riai susirenka savo noru ir automatiškai
prisijungia prie draugiškos bendraminčių
bendruomenės. Akivaizdu, kai prasideda
šaudymas – linksmybės baigiasi, visi susi-
kaupia ir klauso griežtų komandų.
Tuos, kurie labiau linkę prie taikliojo
šaulio ginklo, galima suprasti: kulkosvai-
dis nelengvas – sveria 11,6 kg, o su visa
įranga – viršija 20 kg; vien šovinių kulkos-
vaidininkas su savimi turi pasiimti bent
450 vnt., tad veikti tikrai yra ką.