3
2018 m. Nr. 2 (495)
inicijuotos idėjos gautume begalinę pa-
rodą, kurioje pamatytume netikėčiausių
sprendimų: „Kiekvienas pilietis tam tikra
prasme yra menininkas ir kūrėjas. Ne kie-
kvienas gal ir pats žino kokių kūrybinių
galių suteiktų jam vaizduotė. Taip gimsta
liaudies meistrai. Na, o mintis apie karį,
stovintį ant trijų kolonų – senas ir galingas
simbolis. Juk trys kolonos – arba obelis-
kai – yra dar iš antikinio pasaulio atėję
atminimo ženklai. Kolonos paprastai laiko
kažkokį istorijos fragmentą, pavaizduotą
ant frontono“.
„Gyvenime svarbu kokią kiekvienas
užimame poziciją, kokios mūsų pažiūros,
kaip mes vertiname savo istoriją, – sako
prof. O. Neniškis, – kai po mūsų kiemą
vaikšto svetimas, mes klausiame: kodėl
ir kas vyksta? Su kokiais kėslais atėjo šis
žmogus? Bet mes jau žinome, kad istorijos
tekmėje įvairiausi svieto perėjūnai Tėvynę
niokojo skersai išilgai. Nė vienas gėrio
mums neatnešė, ypač „saulės nešėjai“ iš
Rytų pareikalavo labai daug aukų: vienus
po žeme paguldė, kitus į Sibirą ištrėmė.
Kas yra pasipriešinimas? Gyvenkime savo
gyvenimą dorai, laikykimės tradicijų ir
papročių, išpažinkime savo tikėjimą, tvar-
kykimės, kaip esame įpratę. Kas nori tai
suardyti – jiems pasipriešinkime“.
Apie įspūdžius, kuomet kūrė būsimojo
paminklo aprašymą, pasakojo plk. Arturas
Jasinskas: „Mums atrodė labai aišku: juk
tėra tik trys simboliai ir dvi pagrindinės
medžiagos – tereikia juos apjungti ir vis-
kas. Tačiau šiame susitikim e matome sti-
prias interpretacijas, profesoriaus ir jo va-
dovaujamų studentų mintys vizualizuoja
daug platesnį kontekstą“. Savanorių pajėgų
vadas teiravosi patyrusio skulptoriaus, ar
sudėtinga buvo kurti paminklo idėją trijų
savanorių kartų istorijai paminėti?
„
Aš atsimenu, kad mano senelis
turėjo žemės, kurioje mėlynai,
kaip dangus, plytėjo žydinčių
linų laukai. Kartais juokaudamas
bičiuliams sakau, kad mūsiškiai
ėjo ginti Tėvynės už lašinius ir
gerą dešrą. Tai ne paniekinimas,
o paaiškinimas, koks stiprus
žmonių noras buvo savo pa-
gamintą ir užaugintą maistą
valgyti, savo dainas dainuoti
ir savo šokius šokti,“
– prof. Osvaldas Neniškis.
Kokie paminklinių skulptūrų
naratyvai?
„
Jiezniškių aktyvumas ir istori-
nis sąmoningumas lėmė, kad
būtent mūsų miestelyje, o ne,
pavyzdžiui, karių savanorių
kovomis garsiuose Radviliškyje,
Kėdainiuose ar Giedraičiuose,
bus statomas paminklas trims
Lietuvos savanorių kartoms,“
– Jiezno seniūnas A. Bartusevičius.
„Atsigręžkime į istoriją ir ten rasime
atsakymus – skulptūrų projektų aptarime
antrino jaunųjų menininkų dėstytojas –
sudėkime visas kovų už Laisvę dėmenis.
Situacija, kuomet Tėvynė pavojuje mūsų
šalies istorijoje periodiškai kartojasi. Jei
nebūtų istorijos, kurią sukūrė Vytautas
Didysis, gal šiandien būtume panašūs į
kokią nors socialistinę šalį, kuri ateities
kartoms neperdavė labai svarbių tautai
žinių: tos šalys neturi jausmo apie priva-
tumą ir valstybingumą.
Mūsų tautą augino 1863 metų sukili-
mas, tada 1918–1919 metais – atsiradusi
galimybė atgaivinti valstybę. Pokario re-
zistencijos kovotojai – atidavė Lietuvai, ką
galėjo: laisvę ir gyvybę. 1991 metai – Lais-
vės daigas vėl trokšta sužaliuoti ir žmo-
nės stoja petys petin. Atgimimui atėjusi
paaiškėjo, kad niekas nepamiršta: tėvai ir
seneliai įkvėpė savo vaikus ir tie stojo jų
vieton. Aš atsimenu, kad mano senelis tu-
rėjo žemės, kurioje mėlynai, kaip dangus,
plytėjo žydinčių linų laukai. Kartais juo-
kaudamas bičiuliams sakau, kad mūsiškiai
ėjo ginti Tėvynės už lašinius ir gerą dešrą.
Tai ne paniekinimas, o paaiškinimas, koks
stiprus žmonių noras buvo savo pagamin-
tą ir užaugintą maistą valgyti, savo dainas
dainuoti ir savo šokius šokti“.
Primindamas, kad nors būsimasis pa-
minklas Jiezne bus atidengtas savanorių
mūšio su bolševikais 100–ečio proga, plk.
A. Jasinskas pabrėžė, jog šis meno kūrinys
taip pat kūrinys bus skiriamas ir visiems
praėjusio amžiaus mūsų šalies savano-
riams, todėl – teiravosi pulkininkas – yra
smalsu, sužinoti kieno balsu ir kokį pasa-
kojimą savo kūriniais mums pasakoja abu
kūrėjai – profesorius ir jo studentas?
Profesorius atsakė, jog jo kūrinio įkvė-
pimo šaknys – dar iš tų laikų, kuomet
buvo mokinys. Dėl objektyvių priežasčių
atsisakęs būti spaliuku, vėliau – pionie-
riumi, po pamokų, su bendraminčiais,
statydavo bunkerius, žaisdavo Lietuvos
partizanus, o baigęs studijas – išvengė
tarnybos sovietų armijoje. „Savo giminėje
dėl okupacijos patyriau netekčių: daug
mamos sesers vyro brolių galvas padėjo
miške, buvo išvežti į Sibirą. Kai ėjau į pra-
dinę mokyklą – prireikė stoti į spaliukus,
bet kaip aš galėjau tai padaryti jei moky-
kla, kurioje mokiausi, buvo įrengta mano
dėdės name, kuriame jį nušovė okupantai?
Manau, visi Lietuvos savanoriai, visų pir-
ma, buvo paprasti Lietuvos piliečiai, kurie
nekentė prievartos, norėjo gyventi taip,
kaip Dievo lemta laisviems žmonėms.“
Prof. Osvaldo Neniškio įsitikinimu, jo
paminklinės skulptūros maketas – sim-
bolinis ženklas, turintis priminti, kas mes
esame, kad turime saugoti savo valsty-
binius ženklus, per kuriuos – kaip tauta
– išreiškiame savo poziciją ir dėl to esame
labai stiprūs. „Juolab, kad tų valstybinių
ženklų nėra taip jau daug, o rėksminga-
me komercinės vizualizacijos pasaulyje
valstybinių ženklų trūkumas viešose er-
dvėse yra ypač aktualus. Norint smulkiai
atvaizduoti pasipriešinimo kovas reikėtų
labai didžiulio monumento, kuris, vargu,
ar tinka mūsų kultūrai. Savo poziciją mes,
lietuviai, mokame išreikšti minimalesnė-
mis priemonėmis, santūriai. Mano kūri-
nio vizualinė išraiška atspindi tradicinę
atminimo ženklų kultūrą.“
„
Manau, visi Lietuvos savanoriai,
visų pirma, buvo paprasti Lietu-
vos piliečiai, kurie nekentė prie-
vartos, norėjo gyventi taip, kaip
Dievo lemta laisviems žmonėms,“
– prof. Osvaldas Neniškis.
NUKELTA Į 4 PSL.