2017 m. sausis / Nr. 1( 490) 17
Pasikeitus karo pobūdžiui kovinės vėliavos nebeplevėsuoja nūdienos mūšiuose, karo lauke jų niekas nebeneša iškėlęs. Tačiau dalinio vėliava kariams tebelieka svarbi: ją išdidžiai gerbiame ceremonijų metu, mylime savo širdyse. Kai šiandien girdime komandą „ Vėliavą ginklu gerbk“, visi suvokiame tai kaip senųjų istoriniųkarinių šalies tradicijų, tąsą. Kokia padalinių kovinių vėliavų reikšmė eiliniam kariui, kodėl vėliava nuo seno dar ir šiandien vadinama kario namais?
Kovinė dalinio vėliava – istorinė kario brangenybė
„ Kovinė dalinio vėliava yra tokios pat galios simbolis, kaip, pavyzdžiui, tikintiesiems- švenčiausiasis sakramentas, – taip teigia Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto Karo istorijos centro vyriausias mokslo darbuotojas prof. dr. Valdas Rakutis, – visi kariai žino, jog nuo neatmenamų laikų daugybėje valstybių buvo laikomasi geležinės taisyklės, jog daliniui praradus vėliavą, jis yra išformuojamas“.
Istorikas, pasakodamas apie senuosius mūšius, primena terminą: „ paliko vėliavas“. Taip apibūdinamas reiškinys, kuomet kariai, kruvinų mūšių metu baimės ir išlikimo instinkto pagauti imdavo bėgti. Tokie, anot profesoriaus, būdavo laikomi garbę praradusiais dezertyrais. Jei priešas mūšyje atimdavo vėliavas, kariai žūt būt stengdavosi jas atkovoti. Viduramžių mūšių aprašymuose būdavo skaičiuojami tik žuvę riteriai, ne eiliniai kariai, ir dažnai pergalės dydį apibrėždavo iš priešo atimtų vėliavų skaičius. Jas, kaip pergalės įrodymą, karvedžiai stengdavosi parvežti namo ir pademonstruoti valdovui ar vyskupui.
„ Kovinė vėliava, matyt, pats tyriausias ir svarbiausias simbolis kariui, koks tik begali būti, nuo žilos senovės iki mūsų dienų. Karo istorija besidomintys tikrai žino faktą, jog kuomet 9 m. e. metais Teutoburgo miške germanų žemėse vietinės gentys 3 romėnų legionus įviliojo į pasalą ir sumušė, o šie legionai niekada daugiau nebuvo atkurti tais pačiais numeriais. Visi Romos legionai turėjo savo numerius eilės seka, tačiau sumuštų legionų vietoje, tais pačiais numeriais, niekada nebuvo atkurti nauji.“
Viduramžiais dalinių kovines vėliavas „ išstūmė“ riterių vėliavos, kurios vaizdavo riterio giminę ir kilmę. Mūšyje riteriui netekus šios vėliavos, tos pačios giminės riteriai galėjo kovoti su kita, naujai pasiūta, nes giminės negalima išformuoti, kaip, pavyzdžiui, legiono. Vėliau, jau renesanso laikais, buvo grįžta prie bendro romėniškų ir viduramžių tradicijų junginio: valstybinėse kovinėse vėliavose atsiranda asmens, kurio giminės pavarde vadinosi tie daliniai, ženklai su herbų ir kitais heraldiniais simboliais.
„ Lietuva tokių vėliavų turi išlikusių dar iš XVIII a. Labai dažnai karinis dalinys būdavo asocijuojamas su konkrečiu asmeniu: karaliumi, jo karališkosios malonybės daliniais, Didžiojo etmono dalinais, Lauko etmono daliniu. Na ir toliau – smulkiau: dalinių šefai, kavalerijų vėliavų rotmistrai. Taigi, vėliavos visoje Europoje iki XVIII a.
„
Prof. dr. Valdas RAKUTIS:
buvo personifikuotas dalykas“, – pasakoja V. Rakutis.
Kai pasibaigė karų su kovine vėliava priešakyje epocha
Anot profesoriaus Valdo Rakučio, šiais laikais situacija šiek tiek pasikeitė, nes kovinės vėliavos labai retai dalyvauja tiesioginiuose mūšiuose. Daliniai turi savo dislokacijos vietas, toliau nuo fronto, ten kabo ir jų vėliavos. „ Senovėje kovinė vėliava keliaudavo kartu su daliniu. Kur buvo vėliava, ten buvo ir kario namai. Nors kovinės vėliavos vienaip ar kitaip patenka į nelaisvę per bet kurį karą, bet nūdieną jos nebeišstatomos į tokį konkretų pavojų, kaip būdavo seniau, lauko mūšio metu“.
Karo istorijos mokslo profesorius pasakoja, kad vėliava, nors yra savotiškai nematerialus dalykas, vis tiek turi baigtinį gyvenimą: kaip ir karys, kažkada baigia savo tarnybą, išeina į atsargą. Kas nutinka vėliavoms, kuomet jos nebetinkamos naudoti kasdien? Anot karo istoriko, senosios vėliavos, nukentėjusios mūšiuose ar atitarnavusios savo laiką, turi buti atiduodamos profesionaliam saugojimui, dažniausiai kokiame nors nacionalinio masto muziejuje. Vėliava, net jau nenaudojama, vis vien turi būti prižiūrima profesionaliai: medžiaga be priežiūros blunka, dūla, kitaip kenčia, todėl specialistai vėliavas vėdina, apdoroja chemikalais, kad neįsiveistų grybelis, konservuoja specialiomis priemonėmis.
NUKELTA Į 18 PSL.
Senosios vėliavos, nukentėjusios mūšiuose ar atitarnavusios savo laiką ir nebetinkamos naudoti, turi būti atiduodamos profesionaliam saugojimui ir priežiūrai, dažniausiai kokiame nors nacionalinio masto muziejuje.
Vėliavoje mažai asociacijų su vadu, nors jis ir yra svarbus žmogus daliniui, bet tėra žmogus. Tuo tarpu vėliava neklysta niekada, yra nemateriali kovinio dalinio idėja. Kaip ir Lietuva. Valdžia gali būti perrinkta, daryti klaidas, bet Lietuva Tėvynė yra šventas reikalas“.