18
/ Pratybos
KRAŠTO APSAUGOS
SAVANORIŲ PAJĖGOS
BUVOME, ESAME, BŪSIME!
Savanorių pajėgų žvalgai –
parašiutinio
rengimo pratybose
Žemaičių rinktinės Žvalgybos būrio kariai savanoriai,
kartu su kitų pajėgų kariais, kuriems privalomas
parašiutinis rengimas, dalyvavo Divizijos generolo Stasio
Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos organizuotuose
„Priverstinio parašiuto skleidimo“ kursuose, kurie vyko
rugsėjo mėnesio 5–16 dienomis.
Ltn. Rolandas MALAKAUSKIS
Žemaičių rinktinė
Pirmoji savaitė buvo skirta teoriniams
užsiėmimams ir praktiniams įgūdžiams
formuoti, prieš atliekant šuolį realiomis
sąlygomis. Teorinių mokymų metu išdėstytos saugumo taisyklės, dalyviai buvo
supažindinti su parašiuto sudedamosiomis dalimis, parašiuto sudėjimu nusileidus, atsarginio parašiuto naudojimo
atvejais, komandomis lėktuve, veiksmais,
kai besileidžiantysis susiduria su kliūtimi,
t. y. nusileidimas ant vandens, medžių,
pastatų stogų, elektros laidų ar kolegos
parašiuto. Minėtų veiksmų įgūdžius lavinome kabėdami parašiuto simuliatoriuje
ir reagavome į instruktoriaus nurodytas
situacijas. Taip pat svarbus yra taisyklingos kūno padėties išlaikymas iššokant
iš orlaivio ir nusileidžiant ant žemės,
todėl šokinėjome iš įvairių aukščių nuo
laiptelių, ugdydami įgūdžius išlaikyti
taisyklingą kūno padėtį prieš paliečiant
žemę ir treniravomės teisingai verstis,
paskirstant smūgio jėgą po visą kūną:
kitaip galima patirti rimtų traumų.
Antroji savaitė buvo skirta šuoliams
su parašiutu. Nuvykę į Prienų rajone
esantį Pociūnų aerodromą ir truputį
apšilę, atlikome pirmuosius du šuolius iš
400 m aukščio. Daugeliui tai buvo pirmieji šuoliai, todėl jautėsi nerimas. Ne
visiems šuolis buvo sėkmingas, nes po
pirmojo šuolio, nusileidimo ant žemės
metu, vienas karys patyrė traumą ir
kurso tęsti nebegalėjo. Leidžiantis
svarbu leistis prieš vėją, nes pavėjui leidžiantis leidimosi greitis padidėja, todėl
kontaktas su žeme yra stipresnis. Svarbus ir taisyklingas iššokimas iš orlaivio
(skridome lėktuvu AN-2), nes netaisyklingai iššokus susisuka stropai ir bandydamas atsisukti teisingai, gali įskristi
į šalia esantį parašiutą, o tai abiem parašiutininkams sukeltų rimtų problemų.
Jei šokdamas iš mažo aukščio parašiuto
stropų parašiutininkas nespėtų atsukti,
besileisdamas ant žemės jis suktųsi apie
savo ašį o kontakto su žeme metu taip
pat gali susižeisti. Susisukusių stropų
mažai kas išvengė, bet kuo toliau šokinėjome, tuo mažiau taip atsitikdavo ir šią
problemą per kelias sekundes išspręsdavome. Pradėję šokinėti su parašiutu iš
lėktuvo, buvome suskirstyti pamainomis
ir pirmasis šokdavo sunkiausias karys
ir taip – vis lengvesni. Taip yra daroma
todėl, kad vėliau iššokęs sunkesnis karys
nepasivytų lengvesnio parašiutininko ir
jam netrukdytų sklęsti. Iššokant iš orlaivio svarbu neuždelsti, nes skrendant
pro tinkamą nusileidimui ruožą kiti eilėje
esantys parašiutininkai gali būti išleisti
toliau, todėl didesnė galimybė susidurti
su kliūtimis: miškais, vandens telkiniais
ir pan.
Per pamainos dieną kiekvienas iššokdavome po vieną ar du kartus, nes vieno
parašiuto sudėjimas ir paruošimas užtrunka apie 40 minučių. Tai atlikdavo tik
instruktoriai. Kiti 3 šuoliai buvo atliekami
su kuprine ir ginklais. Likus apie 100
metrų iki žemės reikėdavo kuprinę paleisti, kuri yra pritvirtinta tarp kojų, prieš