Kelionės
be pėdsakų
Emilija Taletaitė
Kokia buvo tavo pirmoji savarankiška kelionė?
Ko ji išmokė?
Į pirmą savarankišką kelionę leidausi būdama
devyniolikos. Aštuoniems mėnesiams išskridau
į Australiją. Galvoju, kad šitam sprendimui pasiryžau
tik todėl, kad nežinojau, ką darau. Bet
jaunystė man tuo ir gražiausia – pasaulis man
namai ir aš dar nieko nebijau. Kadangi toli nuo
namų buvau pakankamai ilgai, šita kelionė spėjo
pastatyti mane ant kojų: supratau, ką reiškia ieškoti
darbo ir pavargti nuo girdimo ne, ką reiškia
ieškoti gyvenamosios vietos ir pačiai už ją susimokėti,
nebeturėti idėjų, ką gaminti vakarienei. Ši
kelionė tapo mano gyvenimo mokykla, o taip pat
ir išsamiu susipažinimu su savimi. Aš neturėjau už
ko slėptis ir į ką atsisukus paprašyti pasufleruoti
atsakymą į kokį nors man pateiktą gyvenimo klausimą.
Turėjau išmokti viską rasti savyje. Praėjusi
savo vidinius kelius supratau, kad, nors savęs
išmokimas ir pamilimas tikrai yra vienas esminių
žingsnių laimės link, tas žingsnis beprasmis, jei
neveda kito žmogaus link.
Ką galėtum patarti tiems, kurie dar tik ruošiasi
į savo pirmąją kelionę be tėvų?
Būti tikriems, kad ši kelionė nėra bėgimas nuo
ko nors. Į kiekvieną kelionę mes nešamės save.
Tokius, kokie esam. Ir jei esame labai nelaimingi,
kelionės mūsų tikriausiai nuo nelaimingumo
neišgelbės. O šiaip... keliaujant mylėti kiekvieną
žmogų, bet būti labai protingiems ir apdairiems!
Iš socialinių tinklų galime matyti, kad pirmoji
kelionė nebuvo paskutinė ir toliau tikrai daug
keliavai. Kodėl kelionės tau svarbios?
Aš noriu gyvenimą gyventi, ne tik apie jį
skaityti. Lygiai taip pat ir su pasauliu: man negana
matyti jį nuotraukose ir žemėlapiuose. Noriu jį
pajusti, pažinti, noriu tapti jo dalimi, o labiausiai,
kad jis taptų manęs dalimi. Jei keliaudamas sugebi
atsitraukti nuo visko, ką jau žinai, ir įsiklausyti į
tai, ką tau kalba pasaulis, namo visuomet grįžti
jau šiek tiek kitoks.
Vieni žmonės keliones planuoja itin detaliai,
tuo tarpu kiti maršrutus renkasi spontaniškai, pačios
kelionės metu. Koks tavo keliavimo būdas?
Aš kažkur per viduriuką. Man patinka turėti
bent menką supratimą apie vietą, į kurią važiuoju,
nes yra kraštų, į kuriuos važiuoti gali būti ir pavojinga.
Taip pat mėgstu apsižiūrėti, gal ten yra
kažkas labai ypatingo, ko tikrai nenoriu pražiopsoti.
Bet visus kitus įvykius palieku likimo valioje.
Kartais net gyvenamosios vietos nerezervuoju
iš anksto, o tai darau vietoje, pajutusi, kur man
norisi būti labiausiai. Galvoju, kad itin detaliuose
planuose ir maršrutuose galima pamesti atradimo
ir netikėtumo džiaugsmą.