„originalo“. Išorinės kultūrinės įtakos, gamtinės ir kitokios aplinkybės dar labiau atitolina
gyvenseną nuo religinių idealų. Todėl islamo (kaip ir beveik bet kurios kitos religijos) atveju,
musulmonų kultūrų nevalia sutapatinti su islamo mokovų skelbiamu normatyviniu islamu. Tad
specifinės (tarpusavyje neretai labai skirtingos) musulmoniškos kultūros, nors negali būti visiškai
atskirtos nuo islamo – tarp musulmonų kasdienės gyvensenos ir islamo normų yra akivaizdus ryšys,
negali būti vertinamos ir kaip Islamo reprezentacija. Daugeliui europiečių, artimiau nesusipažinusių
nei su islamo tiesomis, nei su musulmonų pasaulėžiūromis bei gyvenimo būdais, ši perskyra jokiu
būdu nebuvo ir vis dar nėra akivaizdi. Todėl dauguma nemusulmonų europiečių beveik bet kokį
33
musulmonų veiksmą mato kaip religijos sąlygotą (ar net prisakytą) ir nuo jos neatsietiną. (Račius,
Budriūnaite ir kt. 2013: 18).
Be abejo, spartus kitos kultūros, tikėjimo žmonių gausėjimas Vakarų šalyse negali nekelti socialinės
įtampos, saugumo problemų ir kitų iššūkių. Rinktis atvirumą ar izoliaciją, toleranciją ar priešiškumą
atvykėliams- viena didžiausių dilemų, tekusių XXI amžiaus europiečiams. Staigi ir nelaukta naujos
religijos sekmė daugeliui krikščionų dar ir šiandien atrodo kaip apgailėtinas nesusipratimas.
Suprantama, priešai visada piešiami juodomis spalvomis ir mitologiškai tapatinami su
destruktyviomis blogio jėgomis, dažnai netgi nesistengiant suvokti reiškinio esmės ar samoningai
iškraipant faktus, tačiau tai yra paviršutinų religijų emocijų, o ne mokslo sfera. Juk svarbiausia
svetimos religijos, filosofijos bei kultūros pažinimo prielaida yra atsisakymas žvelgti į ją
tentencinga K