Kas tu esi, kur tu eini, keleivi –
į nežinią, į naktį ar audras,
ar rytmečio padangės nusiblaivę
kely tik tavo liūdną kapą ras?
– Esu aš tas, kurį išugdė žemė,
esu aš tas, kur laimino dangus,
kam naktys blaivosi, kai dienos jau sutemę –
esu aš tas, esu aš tas žmogus.
Aš iš saulėleidžių renku rytojaus ugnį,
aš iš vidurnakčių šviesias žvaigždes renku,
aš gyvas pereinu marias, gelmes, bedugnę,
upes – be tiltų, kalnus – be takų.
Esu aš tas, kuris pamynė mirtį juodą,
esu aš tas, kurio audra nenusineš,
ir kad lydėčiau jus, ne vaišių soduos,
tautoj, audroj, dainoj ieškokite manęs.