Kiti KASP leidiniai Krašto apsaugos savanorių pajėgų istorija | Page 4

1918–1920 M. Nepriklausomybės kovų savanoriai pėstininkai apkasuose, ginkluoti 7,62 mm 1910 m. modelio „Maxim“ sunkiuoju kulkosvaidžiu ir 7,92 mm 1898 m. modelio „Mauser“ karabinais. 1919–1920 m. Savanoriai tėvynės laisvės ir garbės gynyboje 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Valstybės Tarybai paskelbus Nepriklausomybės aktą, Rusijos kariuomenėje tarnaujantys lietuviai ketino grįžti į Tėvynę ir prisidėti prie krašto gynybos. Tų pačių metų lapkričio 11 d. sudarytos pirmosios Vyriausybės svarbiausiu uždaviniu tapo kariuomenės, pajėgios atremti iš visų pusių besiveržiančius priešus, organizavimas. Po Pirmojo pasaulinio karo užsienio šalių kariuomenėse tarnavę lietuviai Tėvynę pasiekė grupėmis ir pavieniui, stojo savanoriais arba buvo mobilizuoti į formuojamus Lietuvos kariuomenės dalinius, kuriems pradžią davė vyrai, nusprendę savanoriškai prisidėti prie valstybės gynybos. 1919–1920 m. dėl Lietuvos nepriklausomybės vyko įnirtingos kovos su bolševikų, bermontininkų ir lenkų kariuomenėmis. Šiose kovose didelį vaidmenį suvaidino skirtingo amžiaus ir tikėjimo kariai-savanoriai. Jie kovojo ne dėl apdovanojimų ar pažadėtų žemės sklypų, o dėl tautos laisvės. Nepriklausomybės kovose kovėsi daugiau kaip 40 tūkstančių Lietuvos kariuomenės karių (iš jų 10 245 savanorių), žuvo 1444, o 2812 mirė nuo įvairių ligų. Mūšiuose sužeisti 2766, be žinios dingo 226 asmenys. Nepriklausomybės kovų savanoris ūkininkas Kalaida su sūnumi pasiruošę gintis nuo bermontininkų. Smilgiai, Panevėžio apskritis. 1919 m.