Kiek knygų apkeliavo Antakalnio gyventojus, Milda jau nebesuskaičiuoja: kol knygos buvo fotografuojamos ir dedamos į „ Facebook“ paskyrą, dar buvo galima pasakyti apytikslį skaičių. Dabar jis jau pamestas, nes per daug laiko nutekėjo. Tačiau ne tai svarbiausia: „ Vienąkart pamačiau žmogų, kuris, atėjęs prie bibliotekėlės, pasistatė greta jos vadinamąjį „ bambalį“ alaus, įsikando cigaretę, atidarė dureles ir gana ilgai peržiūrinėjo visas knygas. Galiausiai pasiėmė tas, apie kurias pati galvojau: „ tikrai jų niekam neprireiks“,- pasakojo Milda. |
||||||
|
O kitąkart, pietaujant su drauge, merginai teko išgirsti ir pokalbį apie bibliotekėlę, apie tai, kaip ji veikia, kokia jos koncepcija. Buvo ir kritikos dėl bibliotekėlės aukščio, mat ne visi vaikai gali pasiekti dureles ir peržvelgti knygas: „ Pati apie tai net nepagalvojau. O žmonės, sėdintys šalia gretimo stalelio, pamėtėjo štai tokią mintį, dėl kurios išties reikia galvą gerai pasukti.
PAGRINDINĖ TAISYKLĖ – PER DAUG NESIRŪPINTI
Bibliotekėlės įkūrimo proga Milda pasirūpino ir suaugusiems, ir vaikams skirtomis knygomis. Tada ėmė laikytis taisyklės: pirmąkart knygų įdėjo, tačiau daugiau taip nedarys, net jei bibliotekėlėje būtų tuščia. „ Galvojau, kad jei bibliotekėle rūpinsiuosi per daug, erdvės nebeliks kitiems. Siekiant, kad dalijimasis veiktų, žmonės turi matyti, jog jiems yra vietos pasireikšti. Man labai patinka tas momentas, kai pamačiusi, jog bibliotekėlės durelės atvertos, niekada neinu jų uždaryti, bet žinau, kad kažkas tai visada padarys“,- sakė Milda.
Kitų Vilniuje įkurtų bibliotekėlių globėjai kartais skambina ir klausia, ką daryti, kai niekas nebeatneša knygų ir kai bibliotekėlė tuščia. Kaip teko suprasti, Milda ir jiems patardavo nedėti knygų, palikti erdvės tuo pasirūpinti skaitytojams.
Svarbiausia, minėjo ji, nekurti privalomų taisyklių ir neversti žmonių elgtis taip, kaip jie nenori: lai visi atneša kokias tik nori knygas, kuriomis būtų smagu pasidalinti, gali jas perdėlioti kaip tik nori: ar stačiai, ar gulsčiai,
|
Bibliotekėlių tinklas.
pristumti prie pat lango, kad būtų matomos nugarėlės su autoriais ir pavadinimais...
Anksčiau, kas vakarą ar kelis, socialiniame tinkle „ Facebook“ bibliotekėlės grupėje taip pat buvo galima pamatyti, kokios naujos knygos pasiekė lesyklėlę. Ir štai, vieną dieną tokie skelbimai pranyko, radosi naujienų apie naujas bibliotekėles, jų atidarymus... Kodėl nebepublikuojamos naujų knygų nuotraukos? Milda pasakojo, kad ši veikla ilgainiui pradėjo atimti daug laiko: „ pajutau, kad nebe taip džiaugsmingai grįžtu su maišeliais knygų, nebe taip smagu jas fotografuoti, ženklinti, paskaitinėti. Kai pradėjau dirbti šį darbą mechaniškai, pagalvojau, kad to tikriausiai nebereikia.“ Tačiau nepaisant to, „ Facebook“ puslapis neapleistas, mat tai buvo ir yra puiki iniciatyvos dokumentacija, dalijimasis kiekvienu etapu, nauju bibliotekėlės džiaugsmu ar liūdesiu. Tai – tarsi jos istorijos rašymas, kilęs iš natūralaus poreikio dalintis tuo. „ Norėjau dalintis savo pastebėjimais ir džiaugsmais su visais aplinkiniais, kuriems bibliotekėlė įdomi, juk kodėl visų naujienų negali sužinoti ir tie, kuriems šis Tramvajų gatvės grožis rūpi?“ – klausė Milda.
Visai neseniai ji parašė į labdaros ir paramos fondą „ Švieskime vaikus“, iš kurio paprašė vaikiškų knygų. Pažadas, kad atėjus knygų skirstymo metui jos pasieks
|
ir bibliotekėlę, jau yra. Lenkijos ambasadorius Lietuvoje nori padėti bibliotekėlei, jei tik lenkiškos knygos joje tiktų, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas taip pat pasidalijo savo leidiniais.
Bibliotekėlė tarsi palikta gyventi savo gyvenimo. Milda svarsčiusi net antspaudą jos lankytojams patikėti, bet nusprendė, kad jis yra šiek tiek per rimtas dalykas, kuris, likęs be priežiūros, gali būti panaudotas ir ne visai tinkamais būdais.
BIBLIOTEKĖLIŲ TINKLAS PLEČIASI
„ Nėra taip, kad vadovaučiau ir vaidinčiau bibliotekėlių motiną. Galiu pasidalinti patirtimi, tačiau kaip ir bendraujant su skaitytojais, taip ir su kitų bibliotekėlių globėjais, leidžiu kitiems daryti taip, kaip jie yra sumąstę“,- pasakojo Milda.
Naujojoje Vilnioje Džiaugsmo gatvėje radosi fantastiška bibliotekėlė, į kurios pastatymą įdėta labai daug širdies. Jos grožio būtų nelikę, jei jos globėjai būtų nusiųstos detalios instrukcijos, kaip pagaminti bibliotekėlę. O Justiniškių bibliotekėlės įkūrėja surengė didelę šventę, kurioje buvo apstu vaikų. Jie visi šventė gimtadienį, kartu tapė.
|
Bibliotekėlės užrašas.
„ Man patinka važiuoti į bibliotekėlių atidarymus. Viską tarsi patiriu iš naujo, susiduriu su kokiu nauju žmogumi, pasakoju savo istoriją. Neįtikėtinai smagu žmones įtikinti šia beprotybe ir pasakyti: „ žinokite, nenugriovė“. Juk daugeliui dar prieš imantis iniciatyvos tenka išgirsti, kad tai – mažai šansų turintis išlikti objektas,“ – sakė Milda.
Ir vis tik išlieka, stovi, galiausiai pradeda gyventi savo gyvenimą ir kaip kokį virusą platina žavingą idėją. Taigi Lietuva šiuo atveju tampa kaip kokia Gana, valstybė Afrikoje, kurioje lygiai taip pat vienas žmogus, susidomėjęs šia idėja, savo užsidegimu užkrėtė ir kitus, išplėtė „ Little Free Library“ judėjimą visoje šalyje. Kas galėtų patikėti, kaip Ganoje...
Kristina Urbaitytė
|