nei 2 metus, kad pamatyčau akivaizdžius pokyčius.
ramybe. Kai pasijuntu pernelyg tykiai – išeinu
pasivaikščioti tarp zujančių mašinų ir skubančių
Evelina: Džiaugiuosi visais Antakalnyje vykstan-
žmonių, o kai nuo to pavargstu – galiu pabėgti ir
čiais pokyčiais. Svarbiausia – jog jie vyksta ir yra
pasislėpti gamtos prieglobstyje.
orientuoti į Antakalnio bendruomenės gerovę.
Evelina: Antakalnis – vieta, kurioje užaugau, kur
Indrė: Namų renovacija ir gražėjančiu vaizdu.
baigiau mokyklą. Čia visuomet bus mano namai.
Daugelis čia gyvenančių žminių
Indrė: Žinoma galėčiau, kadangi gyvenu šioje
tikina nenorintys gyventi kitur,
miesto dalyje. Šiuo metu man ji asocijuojasi su
taip yra prisirišę prie Antakalnio,
namais.
kurį iš vienos pusės riboja upė, iš kitos –
miškai. Ar ir Jūs jaučiatės panašiai?
Kaip įsivaizduojate Antakalnį po
dvidešimties – trisdešimties metų?
Greta: Taip, aš jaučiuosi būtent taip. Jau nuo
pat pradžių labai prisirišau prie šios vietos. Čia
Greta: Įsivaizduoju jį beveik tokį patį, nenorėčiau,
ganėtinai ramu, be to, juk Antakalnis – tai pats
kad čia kas nors drastiškai pasikeistų. Galbūt tik
švariausias ir žaliausias miesto rajonas, kuriame
norėčiau išvysti dar daugiau poilsio ir turizmo
gausybė miškų, parkų ir ežerų. O po tokias vie-
vietų.
tas ypač smagu pasivaikščioti, prasiblaškyti po
sunkių dienos darbų. Tačiau tuo pačiu Antakalnis
Evelina: Elitinis rajonas, kuriame norėtų gyventi
nėra atskirtas nuo miesto centro – čia gerai
kiekvienas Vilniaus gyventojas.
išvystyta viešojo trasporto sistema. O man tai –
tikras aukso viduriukas.
Indrė: Modernų, pilną žmonių. Manau, kad vaizdas labai skirsis nuo dabartinio.
Evelina: Manau, kad taip.
Ko palinkėtumėte antakalniečiams?
Indrė: Taip.
Greta: Palinkėčiau ir toliau išlikti tokiems drauAr galėtumėte pasakyti, jog esate
giškiems ir bendruomeniškiems.
Antakalnio mylėtojas, jo patriotas?
Kiek ši miesto dalis Jums yra brangi?
E ٕ