„ Bombiake“ trukdavo 72 valandas“, – pasakojo Jonas. Penktadienio naktį patekę į klubą dažnai žmonės jame prasilinksmindavo iki pat sekmadienio vakaro.
Kaip Jonas „ Bombiaką“ laiko klubu, kuriame buvo galima muzikos paklausyti, draugų sutikti ar alaus išgerti, Tomas jį prisimena kaip vietą, kurioje galima rasti veiklos. „ Ten buvo įkurta ir simbolinė treniruočių salė, ir biliardas buvo atsiradęs. Kartą į savaitę pagrindiniai „ Bombiako“ žmonės susirinkdavo ir nuspręsdavo, kokios veiklos vyks, kokie koncertai bus, ką galėtų nuveikti klubo lankytojai“, – prisiminė Tomas.
Sekmadieniais ten paprastai būdavo rengiami turgeliai, kuriuose „ Bombiako“ lankytojai susirinkdavo ir dalydavosi savo užgyventu gėriu, jį parduodavo ar iškeisdavo. Kai kas nors grįždavo iš užsienio, visi susirinkdavo paklausyti įspūdžių ir pažiūrėti nuotraukų. T. Fiodorovas pridūrė, kad vykdavo ir švarinimosi akcijos: „ kad aplinkiniai negalvotų, jog pankas – šiukšlė, galinti tik šiukšlinti.“
Galiausiai paaiškėjo, jog prielaidos dėl policijos „ puolimų“ buvo teisingos: kai tik „ Bombiakas“ tapo oficialiu klubu, policijos reidai tapo ne tokie intensyvūs ir grėsmingi: „ Atvažiuodavo koks patrulis, pažiūrėdavo, kas vyksta ir, apsukęs ratą, išvažiuodavo“, – pasakojo Tomas, o Jonas pridūrė, kad ir patys policininkai po darbo užsukdavo į „ Bombiaką“.
NE TIK LINKSMYBĖS, BET IR GYVENIMO MOKYKLA
Nuo eilės butelių daužymo, pamestų dantų protezų, iki grupės „ Biplan“ gimtadienio vakarėlio, striptizo su nevykusia šokėja iš stoties rajono, žmonėmis, kurie būdavo paliekami nakčiai, muštynių, prevencijos nuo AIDS akcijos, boulingo, ir mėsą valgančių suomių „ veganų“ – visko Bombiakas matė.
„ Mes rengėme FiDi( Fizikų dienų) pabaigtuves. Keliau- jam sau iš Saulėtekio ir žiūrim, apsvaigęs žmogelis, važiuodamas dviračiu, į krūmus įkrenta. Pakelia jį chebra ir pasako jam nemiegot tame griovyje, nes jis jau pasiekė kelionės tikslą – į Pabradę jau atvažiavo.“ Žmogelis buvo nuvestas į „ Bombiaką“, kur jo vakarėlis sėkmingai tęsėsi toliau.
Kaip prisiminė Jonas, Antakalnis buvo išskirtinai pankų rajonas, čia jie laikė viršų ir niekam tos valdžios neatidavė. Nekart „ Bombiakas“ sulaukė ir kitų subkultūrų puolimų. Kėsinosi į klubą vadinamieji „ marozai“, tačiau nugalėti pankų jiems nepavyko nėkart.
Vieną kartą „ Bombiakas“ užleistas ir metalistams, kurie jie bandė organizuoti savo renginį ir iškart sugadino pankų santykius su greta įsikūrusiu vienuolynu: „ Prie vienuolyno stovėjo medinis kryžius, o metalistai sugalvojo pasilinksminti ir sumanė tą kryžių apversti. Tada jau teko aiškintis santykius ir su vienuolynu, ir su metalistais, kurie keršydami greta esančios mokyklos langus išdaužė“, – pasakojo Jonas.
Su mokykla sutarti buvo sunkiausia. Joje mokytojai
Turbo Reanimacija, 1991 m.
norėjo, kad visi mokiniai būtų tvarkingi, kultūringi. „ Vaikai neikit į Bombiaką“, – sakydavo jie Antakalnio jaunuoliams, kurie traukdavo į klubą per pertraukas, o kartais ir pamokų metu. Jono nuomone, mokytojai buvo neteisūs, nes daugelis „ Bombiako“ lankytojų ten visą gyvenimo mokyklą praėjo: „ Turėjai pakovot už save, pamatydavai, kad ne viskas labai gražu, teko atsikratyti naivumo. Ten atsirado ir priešų, ir draugų. Daug kas ten pirmąkart paragavo alaus, įsimylėjo. Bijau suklysti, bet ten susipažino labai daug porų, ir dalis iki šiol gyvena kartu, kažkas ten netgi vestuves norėjo rengti“.
Ko „ Bombiake“ nebuvo? Jonas pirmu numeriu paminėjo narkotikus. „ Tuo metu kaip tik dalį savo draugų jau buvome palaidoję. Buvo nusižudžiusių, buvo ir mirusių nuo narkotikų, taigi vartojimo „ Bombiake“ netoleravome. Iškart išmesdavome taisyklei nusižengiančius lankytojus iš klubo“, – sakė Jonas, tai patvirtino ir Tomas.
Kaip tik dėl šios priežasties „ Bombiake“ lankėsi ir tuometinis Vilniaus miesto meras Rolandas Paksas,
........ 12
........ 13