|
Pabandė, nieko nesuprato, todėl vėl pabandė … Kaip matai, bandymų skaičius begalinis … Jei pastaraisiais nebūtų įkurdinta keliolika naujų šviesoforų, pusę srauto sudarytų greitosios pagalbos ir policijos automobiliai, renkantys nuo asfalto pažemintuosius ir nuskriaustuosius.
Bet aš tau pažadėjau papasakoti apie vieną iš tų tūkstančių Antakalnių. Kiekvienas, bent sykį buvęs čia, turi savo Antakalnį.
Kol kas palikime šią drumstą mašinų tėkmę. Vis tiek ji nuo-lat ūš greta. Praskieskime ją metais. Pranerkime pro Spalvotus šaltinius, kurių spalvos ir aplinka vis labiau senka, praeikime pro pavadinimus keičiančią, bet nuo tarybinių laikų iš posto nesitraukiančią degalinę. Užmeskime akį į transporto žiedą, kuriame persėdimo ligos kamuojami įvairiagenčiai klajokliai, būna, ir apsistumdo, ir pervargsta malšindami troškulį stipresniaisiais gėrimais, ir apsidaužo pintais sodininkų bei grybautojų krepšiais, vartodami žodyną, atitinkantį sezoną, nuotaiką, santvarką.
Ten, kiek aukščiau, prasideda Žirgo gatvė, kurios trajektoriją, ilgį ir pabaigą kolektyvinių sodų džiunglėse tegali nuspėti išmanūs šachmatininkai.
O tas gelsvas keliolikos aukštų namas – žvilgsnio riba, vaikystės Antakalnio muitinė, už kurios baigiasi pažįstama šalis ir prasideda tamsus kelias Nemenčinės link.
|
Su ta griūtim šis rajonas prarado kažką, ką koks Los Andželas prarastų, jei su žeme būtų sulygintas Holivudas.
Tiesiog keista, kad nebėra. Juk dar prieš keliolika metų ten esančioje kasoje teko laimė atsiimti dienos uždarbį už garbingą statisto vaidmenį masinėje filmo apie romėnų ir barbarų kovas scenoje. Ko gero, puikiai atrodžiau su plastmasine ietimi ir skydu, stovėdamas govėdoj tokių pat statistų kažkur nurudusioje pievoje, netoli Lentvario. Na, bet Lentvaris – tai ne Antakalnis. Grįžkim.
Va, ten, centro link, kairėje „ Antakalnio“ stotelės pusėje, yra statoka kalva, aplinkinių kiemų vaikų žiemos džiaugsmas – galimybė nerti rogutėmis ir kitomis priemonėmis gatvės link.
Šalia esančiame name – kažin ar daug su Kazio Binkio kūryba beturintis knygynas „ Atžalynas“, pritutintas knygų kaip ankštis žirnių, kur visad sunku išgliaudyt norimą, ir tai puikus būdas pasitikrinti savo sėkmę.
Jei dešiniuoju Antakalnio gatvės krantu grįžtum ketvirtį amžiaus atgal, tai atsidurtum ties spec. ligoninės teritorija, kuri aptverta nepakenčiamai juodų geležinių virbų tvora su plytiniais pamūrijimais. Ta tvora pakenčiamesnė tapdavo tik tada, kai rudeniop palei gatvę prikrisdavo labai daug gražių klevo lapų, ir jų šūsneles galima spardyti einant į mokyklą – tarsi bloškiant šalin neruoštas pamokas ar sklaidant žigulių ir zaporožiečių duslintuvų skleidžiamą kvapą.
|
Va, matai, ir ta „ Tverečiaus“ stotelė anksčiau vadinosi „ Mokykla“. Tarsi keltai į prieplauką vienas po kito priartėdavo troleibusai, prisikraudavo keleivių ir pajudėdavo „ Klinikų“ link. Kitoje gatvės pusėje buvo ir tebėra turgelis, gėlės, vaisiai, uogos … Bet svarbiausia – anksčiau palei stovėjimo aikštelės tvorą būdavo nusidriekusi bene dvidešimties skardinių kioskų eilė, kurių savininkai paslaugiai pardavinėdavo įvairiausių rūšių cigaretes ir alų visoms amžiaus grupėms. Už kioskų – stovėjimo aikštele atskirtas nuošalus parkelis, į kurį tik kartais atklysdavo pareigūnai. Auksiniai laikai … Dabar iš tos gausybės skardinių dėžučių beliko dvi ar trys – liūdnos lyg tos pušelės iš Antano Baranausko „ Anykščių šilelio“.
Kita vertus, chrestomatinius tekstus ir taip gali pasiskaityti, o aš dar nebaigiau apie debesis, apie tai, kas viršum mūsų …
Taip, o už minėto parkelio – laiptais viršun, ir Pauliaus Širvio gatvė, virš jos pušynai, pušynai … Virš jų teka saulė, kažkur apačioje teka upė, teka pagrindinė gatvė, mano ir tavo gyvenimai, ir, žinai, mane kažkada nusmelkė – staiga supratau, kad visą gyvenimą nugyvenau ne šiaip Antakalnyje, o upės dugne – jei tau paprasčiau suprasti, galiu pasakyti, kad laiko upės dugne, bet iš tiesų – va, pažiūrėk – visur aplink slėniai, virš mūsų galvų, žvilgsnių, jokie namai to nepaslepia – kadaise čia sruvo daugybė vandens, o dabar šitiek tekančio oro virš mūsų galvų, vėjo …
|
srovių, o šitie daugiaaukščiai, blokiniai, plytiniai, penkiaaukščiai, devynaukščiai, tie nudrengti Žolyno gatvės bendrabučiai, kur ne kur užsilikusiais vieno – dviejų aukštų medinukais ir mūrinukais, visa tai – tik akmenukai, nelabai ir vertingi, iš viršaus žiūrint.
Na, kas dabar iš tų ligoninių pastatų, iš tos naujai statomos gaisrinės prie ne taip ir seniai nutiesto Šilo tilto ar vietoj senojo „ Neries“ kino teatro išdygusio kelioliktaukščio? Kai galvą užverti, debesys vis tiek tobulesni, gražesni, teka, slenka, su savo vardais virš mūsų kalvų, virš mūsų upės, virš Antakalnio.
Sakai, kas iš to debesų grožio, kas iš to buvimo dugne?
Nežinau, kas iš to, bet man gera, jog visada gyvenau šalia upės, šitos galingos, per visą miestą, pasaulį plūstančios tėkmės, kad žinau, jog joje gyvenau, gyvenu, gyvensiu.
---
Stovime prie Neries. Kiek aukščiau, už mūsų – Šv. Petro ir Povilo žiedas. Dar aukščiau – debesys, debesys. Griaudėja?
Ne. Milžinas krato pelenus.
Ateina. Jau.
---
|
Jau paskui šalia gelsvojo namo išdygo dar vienas daugiaaukštis ilgšis, šalia įsispietė mažesnių pastatų, o ne per seniausiai per laukymę, kitoje kelių pusėje – nugriovė ir statinius, pasipuošusius užrašu „ Lietuvos kino studija“. |
O kitoje rudens pusėje būdavo parduotuvė „ Pavasaris“ – žymiosios bandelės po tris kapeikas ir šalia parduotuvės – kioskas, kuriame mažiukas bokalas giros pavasariop kainuodavo lygiai tiek. Per pertraukas ten bėgdavo pusė mokyklos. |
Taip, vėjas irgi yra šios upės dalis, ypač palypėjus aukštėliau, matai, kaip jis linguoja medžius, tarsi dugno žolę, – juk tam milžinui, kuris ateis, visi Antakalnio miškeliai ir yra tik dugno žolė, siūbuojanti nuo vėjo |
Antakalnis. Lietus. |